Režisierius Justinas Lingys apie Žemaitiją

Žemaitija
Algirdo Kontrimo nuotrauka

 

              Žemaitijos išskirtinumas susijęs su jos gamta, todėl ir žmonės čia kitokie. Šis kraštas labai kalvotas, dirvožemyje labai daug akmenų, gerokai daugiau pelkių, glūdumų ir gūdumų, vietų, kur žmogui ne taip paprasta išgyventi. Todėl išlikti čia buvo būtinos milžiniškos pastangos, kasdienės pastangos. Tas kasdienis darbas, vargas, sunkumai ir suformavo žemaičio charakterį šiek tiek kitokį nei dzūko ar aukštaičio.

               Iš rytų Lietuvos atvykęs žmogus ir patekęs į Žemaitijos miškus atkreipia dėmesį, kad tie miškai čia visiškai kitokie. Kitoniškumą lemia eglių gausa, nes čia drėgnesnė žemė, o eglės praleidžia mažiau šviesos, todėl tie miškai dvelkia tam tikra mistika, paslaptimi. Čia daugiau rupūžių, gyvačių, roplių, apie kuriuos sklando keisčiausios legendos. Teta pasakojo, kad grybaujant tokiuose miškuose neretai pasiklysti ir pradeda ausyse cypti, tada piktoji dvasia nori to žmogaus sielą paimti sau, o angelas – sau. Kad ausyse necyptų ir neprapultum, reikia kalbėti maldą „Viešpaties angelas“. Padeda. Tai gali patvirtinti ne vienas žemaitis.

              Kadangi Žemaitijoje gyventojų visada buvo mažiau, susitikę žmonės jautėsi ne kaip priešai, bet savi. Būtent šios priežastys ir lėmė tai, kad formavosi kiek kitokia žmonių pasaulėžiūra bei gyvenimo būdas. Dzūkai, kurie gyvena smėlėtose pušingose vietovėse, būrėsi į bendruomenes, nes taip išgyventi buvo kur kas lengviau. O žemaitis, nors ir sunkiai, galėjo verstis vienas ar mažame šeimos rate. Tas monotoniškas kasdienis vargas nesitikint iš nieko pagalbos ir formavo žemaičio charakterį.

              Beje, kalbant apie žemaičio tikėjimą, visa tai lygiai taip pat tinka. Paskutiniai pagonys Europoje buvo žemaičiai, visomis jėgomis prisirišę prie savo tikėjimo, tačiau ir aktyviausi krikščionys tiek carinės, tiek sovietinės okupacijos metais buvo jie. Tai liudija ir Kražių skerdynės, ir įvykiai Kęstaičių bažnyčioje, ir Panų kalnas, ir Žemaičių Kalvarijų koplyčių istorija. Beje, pastaroji vieta unikali, nes tai vienintelė vieta, kur sovietiniai buldozeriai nesugebėjo išgriauti tikėjimo ženklų, Kristaus kančios kelio ir koplyčių. Žemaičiai aktyviai gynė savo tikėjimą, nes tai viena iš svarbiausių žmogaus tapatybės išraiškų.

 

Ištrauka iš: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-05-15-justinas-lingys-tarp-formos-ir-turinio/99785