Legenda apie Neringą. II.

  www.kopos.lt

Žvejo trobelė. 1907
Žvejo trobelė. 1907 m.  FB Lietuva senose fotografijose nuotrauka

 

             Viename Kuršių kaime, neturtingo žvejo šeimoje gimė duktė. Žmona mirė, ir žvejui teko vienam auginti dukrelę. O mergaitė buvo nepaprasta: augo labai greitai, buvo labai stipri. Žmonėms ji atrodė lėta ir nerangi, todėl praminė ją Neringa. Išaugo Neringa milžinė: lengvai išraudavo pušį, nusviesdavo didžiulį akmenį. Labiausiai ji mėgo stovėti ant jūros kranto ir laukti sugrįžtančių žvejų: užslinkus rūkui ar debesims, išsipindavo savo ilgas kasas ir mosuodavo jomis padangėje, kol saulė nušvisdavo.
            Graži buvo Neringa. Išgirdo apie jos grožį jūrų slibinas ir užsigeidė sau į žmonas. Jai nesutikus, slibinas puolė skandinti žvejų laivus. Tada Neringa nutarė atitverti slibiną smėlio pylimu. Nešė prijuostėje į jūrą smėlį, pylė kopas, klojo pušis, mėtė akmenis. Taip Neringos smėlio juosta atskyrė marias nuo jūros.
            Bet slibinas nenurimo: neleido žuvims įplaukti į marias, ir žvejai ėmė burbėti – tegul Neringa teka už to slibino. Išgirdo apie tai Naglis, milžinas nuo Palangos. Pamilo jis Neringą ir stojo jos ginti. Nukapojo slibino galvas, perkirto žvynuotą kūną ir, visa į krūvą sunešęs, smėliu užpylė. Taip atsirado Naglio kalnas. O Naglis su Neringa ant to kalno linksmas vestuves atšoko.