Janina Zvonkuvienė
Laukiau itin brangių svečių. Jau seniai esu išmokusi net pačius brangiausius priimti taip, kaip kasdien gyvenu – natūraliai. Nebepuldinėju. Seniai nebepuldinėju. Supratau, kad taip tikrai nieko nepralaimiu. O ir apsisukimai nebe tie. Tik į krautuvę vis dėlto reikės nubėgti. Ničnieko neturiu prie arbatos ar kavos. Taisausi autis kojas – skambutis! „Negi sveteliai jau čia!“ Už durų stovėjo pusamžis žmogus: „Gal bulvių reikia? Bulvių...“ Bulvių man nereikia. Iš prekybos centro parsitempiau. Užteks kokiai savaitei. Žmogus įsirėmęs į laiptinės sieną - išraiška tokia lyg jam ką skaudėtų – nežada trauktis. Rodo, koookios diiiiidelės buuulvės. Sako jų pavadinimą. Ir teprašysiąs tik keturis eurus už penkiolika kilogramų. Šiaip taip įsiterpiu, kad skubu į krautuvę, gal pažiūrėsiu, ką jis ten atvežė... „Aš pats atnešiu! Aš pats tuojau atnešiu!“ Maldaujančiai pasisiūlė... Lyg pagalbos šauktųsi. Bepridūriau, kad man patinka mažos, o ne didelės bulvės. Mažos maistingesnės ir sveikesnės. Ir vėl tas kenčiančio žvilgsnis... Tegu neša. Luktelsiu. Apsiaviau kojas. Skubu... Bet laukiu. Neatneša! Laukiu. Mindžiukuoju... Einu vandens atsigerti, kad nepradėčiau nervintis. Laukiu. Pagaliau subildėjo durys... Įnešė gerą pusmaišį. Sakau, užgaišote... O jis perkratydamas bulves kuo nuoširdžiausiai sako: „Aš tų mažų tamstai ieškojau. Beveik viską perrinkau, mažiausias išgaudžiau.“ Ir vis lyg skausmą kęstų... Paėmęs pinigus prasikaltusio tonu pratarė: „Ar negalėčiau į tualetą? Jau niekaip nebeiškenčiu!“
*
Manau, daugelis esame patyrę tą „skausmą“, kai taip labai prispiria – jau paskutinioji, – o atlikti nėra kur. Tualetų reikalas mūsų miestuose vis dar liūdnas. Piniginėje būtinai reikia turėti neliečiamą kišenėlę, kur būtų keli eurai smulkiais – „bilietui“ į tualetą. Be „bilieto“ jau kaip ir nebėra galimybių.
Išleidau bulvių tiekėją. Išeidamas jis pažiūrėjo tokiomis geromis dėkingomis doro kaimiečio akimis, lyg būtų iš sunkios nelaimės išgelbėtas. Paklausiau, iš kokios žemelės tas bulveles valgysiu, ar iš toli. Paminėjo netolimą rajono miestelį. Dar spėjau pamatyti, kad laiptais žmogus žengia sunkiai – viena kojelė visiškai nesilankstė. Luošas. Taigi ir atnešti pusmaišį buvo jam sunku. Įsivaizdavau jo padėtį...
Uždariau duris. Pažvelgiau į pirkinį. Bulvelės šlapios, juodu lipniu purvu storai aplipusios. Ką tik iš perlytos dirvos. Ne taip jau ir mažos. Visi pašaliai tuojau pakvipo šlapia dirva, aitriu šlapių bulvių kvapu. „Ar nebus vargo žmonėms – ar nesupus šiemet bulvelės. Vis lyja.“ Sveteliai duris pravers – tiesiai į tas bulves... Gabenu šiaip taip rūsin, prie sandėliukų. Ieškau tinkamo kampo pakratyti, paskleisti bulveles, kad džiūtų. Kitaip tuoj ims pūti. Esu iš kaimo, žinau. Randu tokį kampą. Pakratau, paskleidžiu. Pasirūpinau buvelėmis. Reikia koridoriuką peršluostyti – purvo prisidrabstė. Atidarinėti langus, duris, nes bulvių kvapas liko. Darbuojuos. Pagaliau nusiplaunu rankas. Ir... Sveteliai jau čia! Į krautuvę „ko nors prie kavos, prie arbatos“ taip ir nenuėjau. Stalas tuščias.
Sveteliai įgužėjo su didelėmis dovanomis, vos apglėbiamais glėbiais gėlių. Su pilnais maišais geriausių uogų, vaisių... Prie jų ir prasėdėjome keletą itin malonių valandų. Nei kavos, nei arbatos – tik svetelių uogos, uogos, uogos... Saldžios, gardžios... Imdami piršteliais uogas labai gražiai žiūrėjome vieni kitiems į akis. Kalbėjome, klegėjome... Laikas ištirpo, nuotaika kuo puikiausia. Jei būtų buvę valgių, būtume vargę akis į lėkštes įbedę. Dabar ir matėme, ir girdėjome vieni kitus. Ir gražių žodžių pasakėme vieni kitiems. Gal kas pasiuntė tą bulvių siūlytoją – patikrinti, ar gera širdimi svarbių svetelių laukiu...
Tai buvo vakar, 2016 rugpjūčio 11 d. Šiandien pavakarę vėl prisiminiau bulvių tiekėją, sunkius luošo žmogaus žingsnius laiptais. Akys tikrai buvo dėkingos. Bulvelės jau neblogai apdžiūvo. Tegu džiūsta toliau. Kad ir nepavaišinau svetelių kava, arbata, bet štai pasiteisinu. Jaučiuosi padariusi kaip ir gerą darbą: neužtrenkiau piktai durų, kaip kad daugelis miestiečių daro. Būna pikti ant tų bulvių siūlytojų. Net aprėkia. Neužgavau žmogaus. Nupirkau jo užauginto derliaus. Ir tie keturi eurai kaime - paspirtis. Žmogus dar nesenas, gal mokyklinius vaikus reikia maitinti, apipirkti. O ir pagarbą kaimo darbui-vargui parodžiau. Puikiai žinau, kas yra nerimas dėl žūvančio derliaus, nerimas dėl pinigų trūkumo, kai šeimai visko reikia...
Manau ne man vienai, o daug kam būna taip: turguje ar prieturgyje imi ir nuperki ką nors kaip ir nereikalingo vien į kuklios kaimiškos doros moters veidą pažiūrėjus. Pasidalini su ja savo resursais – lyg malonią tylią auką darytum. Dabar retai į turgus benueinu. O ir veidai ten labai pasikeitę. Tikrų kaimiškųjų nebedaug.
...Prirašiau čia. Neiškenčiau.