Ar Lietuvos valstybė leis likti žemaičiais?

Angelė Digaitytė                                                                                                                        2015-01-18

        
         Nuo 2015 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos paso įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymas. Paso įstatymas papildytas nuostata, kad piliečio rašytiniu prašymu į jo naujai išduodamą pasą gali būti įrašoma tautybė. Įstatymo nuostatos pasams, išduotiems iki 2015 m. sausio 1 d., netaikomos.
        Jei pilietis prašo, kad pase būtų įrašyta tautybė, tačiau Gyventojų registre šios informacijos nėra, dokumentai dėl paso išdavimo ir keitimo migracijos tarnyboje nepriimami, kol duomenys apie tautybę bus įrašyti Gyventojų registre. Tam pilietis turi pateikti migracijos tarnybai raštišką prašymą dėl tautybės įrašymo pase ir tautybę patvirtinančius dokumentus (gimimo, santuokos, ištuokos liudijimus).
         Tautybę į pasą įrašo Asmens dokumentų išrašymo centras. Įrašas yra paso pirmajame puslapyje.
         Taip pat nuo 2015 m. sausio 1 d. pasikeitė valstybės rinkliava už asmens tapatybės kortelės ir paso išdavimą.
Už asmens tapatybės kortelės išdavimą: bendrąja tvarka – 8,6 €, skubos tvarka per 5 darbo dienas – 19,6 €, skubos tvarka per 1 darbo dieną – 31,6 €.
         Valstybės rinkliava už paso išdavimą: bendrąja tvarka – 43 €, skubos tvarka per 5 darbo dienas – 57 €, skubos tvarka per 1 darbo dieną – 71 € (www.policija.lt).
        Portalas Delfi.lt sausio 11 d. pranešė, kad sausio 1-9 dienomis buvo pateikta 4355 prašymų išduoti pasą, beveik pusė, t.y. 1921 asmuo prašė nurodyti jo tautybę pase. Iš jų 1789 asmenys nurodė esą lietuviai, 74 – lenkai, 36 – rusai, 9 – baltarusiai, 5 – ukrainiečiai, 3 – vokiečiai, 2 – karaimai. Po vieną asmenį nurodė armėnų, totorių, žydų tautybę. 

        Nė vienas nepanoro oficialiai tapti žemaičiu. Nepanoro ar negalėjo? 

Aleksandro Plechavičiaus 1934 m. dokumentas.
Aleksandro Plechavičiaus 1934 m. dokumentas.


        
              Įstatymas reikalauja pateikti dokumentus, kurie įrodytų, kad asmuo yra žemaitis. Tokių dokumentų esama išlikusių tik iš A. Smetonos laikų – sovietų okupuotoje Lietuvoje nebuvo leidžiama įsirašyti žemaičių tautybės. Laisvoje Lietuvoje galiojantys įstatymai tęsia sovietinę tradiciją.

      

Antanas Kontrimas
Antanas Kontrimas

   
         
            Žemaičiai jau planuoja keistis pasus ir įsirašyti savo tikrąją tautybę. Stipriausios pasaulyje barzdos savininkas, Degaičių (Telšių raj.) seniūnas Antanas KONTRIMAS jau pabandė tai padaryti, net buvo gavęs Teisingumo ministerijos leidimą, deja, tuoj pat atšauktą (apie tai galite skaityti čia). Kaip elgsis atkaklusis žemaitis dabar? To „Žemaitijos paveldas“ paklausė jo paties.
        
         – Jūs jau vieną kartą bandėte oficialiai įteisinti žemaičio tautybę – penkerius metus mynėte teismų slenksčius, buvote pasiekęs net Strasbūro žmogaus teisių teismą. Priminkite, kaip ten buvo.

         – Tuomet bandžiau žemaičio tautybę tik į metrikus įrašyti. Teisingumo ministerija vieną kartą leido, paskui jau nebeleido, bet oficialaus pripažinimo faktas jau buvo įvykęs. Kreipėmės į Strasbūrą. Strasbūro žmogaus teisių teismas priėmė tvarkingai mūsų tą bylą. Bet po metų ar dviejų atmetė. Visi mes žinom, kas tame Strasbūre yra.
        Buvom užklausę, kiek gyventojų surašymo metu (2011 m. rezultatai paskelbti 2013 m. - „Žem. pav.“) užsirašė tautybę „žemaitis“. Ilgai laukėm atsakymo. Vėliau sužinojom, kad apie 1,5 tūkstančio.
        Dabar ruošiuosi pasikeisti pasą ir įrašyti žemaičio tautybę. Jei neleis, vėl kovosiu.
        Yra žemaičių tauta. Kovodami jau pateikėm daugybę įrodymų. Vienas jų yra išlikęs pulkininko Aleksandro Plechavičiaus 1934 m. prašymas ginklui išduoti, kuriame aiškiai nurodyta: pilietybė – Lietuvos,  tautybė - žemaitis.
        Carinės Rusijos Kaune apie 1863 m. žemaičių buvo daugiau negu lietuvių. Kur jie visi dingo? Ar išmirė?
       Yra žemaičių tauta, yra žemė, turime žemaičių kalbą.
       Mums leidžia įsirašyti žemaičio tautybę, jeigu dokumentais įrodysime, kad tėvas arba motina buvo žemaičiai. Bet tai neįmanoma, nes prie sovietų valdžios niekas nerašė tautybės!       
       – Kodėl taip skriaudžiami žemaičiai?
       
– Vilnius čia viską daro. Net Valstybinės lietuvių kalbos komisija jau ir lietuvių kalbą naikina.
          Dabar jau griežtai uždraudė žodį „bočius“. Lietuvos pensininkų sąjunga vadinasi „Bočiai“. Kas anksčiau užsiregistravo, turi tą pavadinimą, o dabar nebeleidžiama. Žinot tą dainą „Lietuva brangi“? Joje yra žodžiai:                        
                                    Graži tu, mano brangi tėvyne,
                                    Šalis, kur miega kapuos didvyriai!
                                    Ne veltui bočiai tave taip gynė,
                                    Ne veltui dainiai plačiai išgyrė!
             Reiškia, Maironis rašė ufonautų kalba?
             Teisingumo ministerijos atsiųstuose atsakymuose uždėtas antspaudas „Signature valide“ - parašas tikras. Aukščiausiu lygiu net valstybinė lietuvių kalba stumiama (iš vartojimo. – „Žem. pav.“).
            Sako, mes jums leidžiam kalbėti žemaitiškai. Bet čia jau yra psichologiniai dalykai. Žmonės bijo viešai kalbėti žemaitiškai. Mes kovojame, kad būtų pripažinta žemaičių tauta ir kalba, kad Žemaitijos mokyklose būtų mokoma žemaitiškai.
            Lietuviai Lietuvoj neturi garsios praeities. Kalba tik apie Žalgirio mūšį. Saulės mūšį 1236 m. kas laimėjo? Žemaičiai. Durbės mūšį 1260 m. kas laimėjo? Žemaičiai. Jei nebūtų žemaičiai sukalę kryžiuočių, nebūtų nei to Žalgirio (kuriame, beje, mūsų pusė kovojo pagal žemaitišką taktiką), nei tos Lietuvos.
            Šiais metais vėl bus Durbės mūšio jubiliejus. Iš aukų Žemaičių kultūros draugija (toliau ŽKD - „Žem. pav.“) Telšiuose statys paminklą. Valstybė neprisideda niekuo.  Dėl to, kad žemaičių.
            Man patiko vieno lenko Seimo nario žodžiai. Sako, jūs baikit iš lenko daryti lietuvį. Jūsų tauta visa išvažiuoja. Lenkų bedruomenė to neleis. 
            Aš irgi bandžiau ant savo namo sienos užkabinti lentelę su žemaitišku gatvės pavadinimu. Aš gyvenu Kepyklos gatvėje, tai užsirašiau „Ublades“. Pasikviečiau žurnalistus. Atvažiavo ir iš televizijos. Smetonienė (kalbininkė Irena Smetonienė – „Žem. pav.“) stovėjo visa pamėlynavusi. Dabar ta lentelė yra už lango stiklo užkišta. O kas neleis man ten jos laikyti? Galiu net užuolaidas su užrašu "Ublade" pasikabinti, kas ką man gali padaryti? Kai išeisiu į pensiją, tada tai pakariausiu aš su jais!
            Kodėl lietuviai niekina žemaičius, neigia žemaičių tautą, kalbą esant – dar galima suprasti. Bet kad ir patys kai kurie žemaičiai ne geriau su savo tauta ir gimtąja kalba elgiasi – Smetonienė, ŽKD leidžiamas žurnalas „Žemaičių žemė“ žemaičių kalbą pažemino iki lietuvių kalbos tarmės... Jūsų manymu, kodėl?
           
 Smetonienė mažai išprususi, bet nori pasirodyti protinga (siūlome paskaityti čia). Bumblauskas irgi (istorikas Alfredas Bumblauskas – „Žem. pav.“).  Kai buvo Telšiuose teismas, Bumblausko paklausė, ar yra žemaičių tauta. Tas pasakė, kad nėra. Jis menkina ir Charles'o L. T. Pichel'io knygą „Žemaitija“. Toje knygoje išvardyti archyvai, kuriais naudotasi. Taip pat ir Vatikano. Klausiu profesoriaus, ar jis nors viename jų apsilankė, patikrino faktų teisingumą. Neapsilankė. Tai koks jis mokslininkas?!.
            Yra žemaičių tauta. Turime savo kalbą, žemę. Teismui pateikta bene 15 žemėlapių, kuriuose pavaizduota Žemaičių valstybė.
            O „Žemaičių žemė“... Visi straipsniai joje rašo, kad žemaičių kalba yra tarmė. Savo durnumą parodo. Ko norėt? „Žemaičių žemę“ rašo vilniškiai. Kas tave lakina, tam turi tarnauti.
            Smetonienė – dar geriau – prigalvojo ir potarmių. Ko dar nesugalvos?!. Yra žemaičių kalba, ji turi tris  tarmes – „dounininkų“, „donininkų“ ir „dūnininkų“.
            Aš visur kalbu žemaitiškai („Žem. pav.“ A. Kontrimo kalbą išvertė į lietuvių.). Net ir televizijoje. Aš kitaip negaliu šnekėti, nes manęs tauta klausosi, Žemaitija. Aš savo liežuvio nelaužysiu. Važiuoju į pasaulines varžybas, visur rašaus „Žemaitija“. Nes Lietuvai manęs nereikia – todėl, kad aš žemaitis. 
          Grįžkime prie pasų temos. Dabar ir kiti žemaičiai nori įsirašyti savo tikrąją tautybę. Ką patartumėte daryti?
       
 – Reiktų užversti teismus prašymais. Jei visi taip darysim, tada dar galim savo pasiekti. Vienam sunkiai.
         – Kada planuojate Jūs keistis pasą ir pabandyti įsirašyti žemaičio tautybę?
         – Kai vėl reiks važiuoti į užsienį. Nebužilgo eisiu.
         – Nuoširdžiai dėkui.