Eugenijus Šuldiakovas, „Šilainės kraštas“
Saugos – tai senovinė prūsų-kuršių gyvenvietė, kurios šaknys siekia daugiau nei 600-700 metų. Sprendžiant iš pavadinimo, tai galėjo būti senovės lamatiečių ar kuršių pasienio kaimas, kuris saugojo nuo priešų puolimų savo žemes. Taip galėjo atsirasti dabartinis gyvenvietės pavadinimas. Po kryžiuočių antpuolių ir tolimesnio tos teritorijos užkariavimo rašytinose šaltinuose žinių apie kaimą nėra. Tačiau yra žinomas faktas, jog gyvenvietės kūrėsi tų pačių senųjų kaimų vietose. Tik vėliau, šešiolikto amžiaus pirmoje pusėje, Prūsijos hercogystės dokumentuose yra paminėta gyvenvietė, kaip Motiejaus Mautrimo kaimas – vokiškai Matz (Matthias) Mautrim. Tuo metu didžioji kaimelių pavadinimų dalis būdavo rašoma pagal ten gyvenančių žmonių pavardes. Galima manyti, kad krašto vadovybė siekė įvesti savo tvarką, keičiant senovinius vietovardžius naujais.
Pagal kitą versiją apskrities valdžia nusprendė pervadinti vietoves, nes kolonistams, kurių nemaža atvyko XVIII a., senieji pavadinimai buvo sunkiai ištariami. Per sekančius keletą šimtmečių dokumentuose, žemėlapiuose ir įrašuose gyvenvietė buvo vadinama Šugen (Schugen) ir žemaitiškai skambanti kaip Sauga. Devyniolikto amžiaus pradžioje Šrioterio (Schroetter) žemėlapyje šalia šio, antras lietuviškas pavadinimas buvo rašomas kaip Saugai, o vėliau jau suvokietintas ir skambėjo kaip Zaugen (Saugen ). Po Antrojo pasaulinio karo gyvenvietę imta vadinti lietuviškai Saugos.
Gyvenvietė dėl patogios geografinės padėties (nors senasis karo kelias buvo šiek tiek toliau nuo jos, o tik vėliau nutiestas plentas) sparčiai plėtėsi. Laikui bėgant Saugos tapo administraciniu centru. Septyniolikto amžiaus pradžios apraše minimi ten gyvenę dvaro prievaizdas bei miško prižiūrėtojai. To paties amžiaus pabaigos rašte minima ir tai, jog kaimelis neįstengė išlaikyti seniūno, tad ten buvo paskirtas paseniūnis, arba pratnišas. Šis žodis galėjo būti kilęs iš latviško-kūršiško žodžio „pratnieks“, kuris reikštų „galvojantis“.
1750 metais Saugose buvo įsteigta mokykla. Po šimto metų nuo jos įkūrimo Gumbinės karališkoji vyriausybė surengė metodinius kursus, kuriuose kasmet dalyvavo apie dvidešimt jaunų mokytojų. Vaikų fizinio lavinimo tikslais 1863 metais buvo nurodyta prie mokyklų įrengti sporto aikšteles, o dar po 33 metų šioje švietimo įstaigoje atsirado ir antra klasė.
Didieji pokyčiai čia vyko visą XIX a. laikotarpį. Buvo pradėta statyti mūrinė evangelikų-liuteronų bažnyčia, įsteigta policijos tarnybinė apygarda. Buvo nutiestas plentas ir geležinkelis, atnešęs nemažai ekonominės naudos ir skatinęs bažnytkaimio plėtrą. Žemės ūkis taip pat gavo puikią galimybę plėstis ir pigiau įsigyti naujų įrenginių bei mašinų per įsteigtą Raiferzeno kredito draugiją. Po karo jai priklausė 529 nariai. Prie draugijos taip pat prisijungė ir mokytojų steigiamos ir tvarkomos taupomosios kasos.
Pagal išlikusius rašytinius šaltinius galima stebėti demografinę Saugų padėtį. Vienas iš pagrindinių dokumentų, leidžiantis sužinoti, kas čia gyveno prieš daugiau nei 300 metų, yra Verdainės bažnyčios krikštų knyga. Čia randamos tipiškos šio krašto gyventojų pavardės: Pridikas (Pridiks), Vogaitis (Wogaitis), Kurpaitis (Kurpatis), Laugalis (Laugallis), Mikšaitis (Miksatis), Petermitis, Staksiutaitis (Staksiuttatis). Aštuoniolikto amžiaus antroje pusėje kaimelyje užregistruoti 6 ūkiai arba sodybos. Čia pat pažymima, kad tai karališkas žemdirbių kaimas. Visas pelnas nuo ūkinės veiklos priklausė karališkam iždui ir tik labai nedidelė dalis likdavo žemdirbiams.
1822 m. Sauguose gyveno 43 žmonės. Vyko natūralus kaimelio augimas ir formavosi vis palankesnės žemdirbystės sąlygos. Apskritai XIX a. pasižymėjo ir kaip ekonominio augimo, taip ir dviejų karų bei bado ir neramumų laikmetis. Žmonių per tris dešimtmečius padaugėjo beveik 4 kartus, ir jų skaičius sieke 156. XX a. pradžioje vietos gyventojų įregistruota virš pustrečio šimto: vokiečių tautybės 182, lietuvių – 69, o kitataučių – tik vienas asmuo. Pamažu bažnytkaimis augo ir gražėjo.
Taika truko neilgai – prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Įnirtingi mūšiai fronto linijose jau kitais metais pareikalavo, kad pirmaeiliu uždaviniu krašte taptų jaunuolių rengimas karinei tarnybai. Šiam tikslui apskrityje buvo įsteigta dešimt jaunimo kuopų, taip pat – ir Saugose. Kovos tesėsi ilgus ketverius metus, per kuriuos žuvo 140 Saugų parapijos vyrų. Tuoj po karo, 1918 m., Vokietijoje prasidėjus revoliucijai, gyvenvietėje susikūrė darbininkų ir kareivių taryba, kuri buvo viena iš pirmųjų Šilutės apskrityje. Pokario metai nebuvo labai lengvi dėl visiškos ekonominės suirutės, tačiau kaimelis gyveno savo įprastą gyvenimą ir po mažu plėtėsi, augo. Sanitariniais tikslais čia buvo įsteigti moterų pagalbos punktai, veikė evangeliškoji merginų sąjunga. Bendruomenė turėjo gana nemažą bažnyčios chorą. Dabartinė mūrinė bažnyčia pastatyta 1905 m.. Pagal tų metų surašymo duomenis, šiame kaime gyveno 258 žmones, daugumą sudarė vokiečiai ir 69 lietuviai. Saugų parapijai XX a. pradžioje priklausė daugiau negu penkiolika kaimų. Nutiestas akmenimis grįstas plentas Saugos-Žagatpurviai-Švėkšna padidino vietinių prekeivių pelną.
Tolimesni dešimtmečiai pasižymėjo nuolatiniu gyvenimo gerėjimu, dėl ko Saugos galėjo plėstis. Prijungimas prie Didžiosios Lietuvos 1923 m. nesukėlė esminių pokyčių nusistovėjusiame kaimelio gyvenime – žmonės dirbo ir gana gerai iš to gyveno. Statistikos duomenimis, XX a. 3 dešimtmetyje Saugose užregistruota 330 žmonių. Čia vyko savaitiniai turgūs, buvo suvenyrų parduotuvėlės, fotostudija, svečių namai, veikė Padės malūnas. Bažnytkaimis turėjo du kalvius, čia dirbo ratdirbys. Gyveno mokytoja, mėsos ir elnienos inspektorius, choro vadovas, klerkai, pameistriai prekeiviai ir verslininkai. Gyvenvietė klestėjo iki pat Antrojo pasaulinio karo pradžios. Tuomet prasidėjo mobilizacija, o 1944 m. – ir vietinių gyventojų evakuacija. Karui pasibaigus, priverstinis vietinių gyventojų išsiuntimas į Vokietiją stipriai paveikė demografinę padėtį, senbuvių čia beveik nebeliko.
Visgi bažnytkaimis nesunyko, kaip dauguma gretimų kaimų pokario metu, bet sėkmingai augo ir plėtėsi. Dabar tai gražiai tvarkoma gyvenvietė, pro kurią visada malonu pravažiuoti, pasidžiaugiant puikiai prižiūrėtomis kaimelio gatvėmis bei žaliuojančiais kiemais.
Naudoti šaltiniai:
J.Zembritskis, U.Bitens „Šilokarčemos apskrities istorija“.