Lašai. Kaimas turintis viltį

Eugenijus Šuldiakovas, „Šilainės kraštas“

 

Viena iš išlikusių Lašų kaimo sodybų.
Viena iš išlikusių Lašų kaimo sodybų.

 

             Šešioliktam šimtmety, praėjus penkiolikai metų po Prūsijos hercogystes įkūrimo, valdžia siunčia įsakymą surinkti mokesčius ir surašyti šalies gyventojų turtą. Dokumentui pasirodžius, dabar žinome apie visus vietovardžius ir žmonės gyvenusius Rytų Prūsijos teritorijoje prieš beveik 500 metų.
            XVI amžiaus vidury šiuolaikiniai kaimai bei vienkiemiai daugiau priminė po visą žaliuojantį kraštą išbarstytus žirnius. Vietoves sujungdavo dešimt, dvidešimt ar daugiau ūkių. Noriu papasakoti apie vieną tokį vienkiemį, per daugelį metų tapusiu stambiu kaimu. Liūdna, tačiau per paskutinį pusšimtį metų jis beveik išnyko iš dabartinio Saugų seniūnijos žemėlapio.
             Prieš pusę tūkstančių žiemų hercogystes iždo tarnautojai, rašydami dokumentus, ignoravo tradicinius kaimelių pavadinimus. Toks to meto valdžios požiūris vyravo visame lietuviškame Rytprūsių krašte. Tačiau hercogo tarnų tvarka tautoje neprigijo – ne mažiau už žemaičius užsispyrę gyventojai  jokiu būdų nenorėjo pervadinti savo gimtojo kaimo. Lašai, arba prūsiškai Lašen (galūnė – en), yra ne suvokietintas lietuviškas pavadinimas, o prūsiškas. Kurį laiką vietovardis buvo nenaudojamas. Ūkininko Jono Sėmbo (Johann Seymbs) pavarde vieta buvo vadinama iki 1736 metų. Jono prosenelis pabėgo nuo kryžiuočių ordino siautėjimo turtingoje sembų genties teritorijoje ir apsigyveno pelkėtose Lamatos žemės laukuose.

 

1

 


               Ėjo laikas ir kaimas augo. XVIII amžiaus pradžioje per keturiolika metų Verdainės medinėje bažnyčioje pakrikštyti 16 Lašų kaimo naujagimių. Šis laikmetis pasižymėjo ir tragiškomis kraštą siaubusio maro pasekmėmis – vietoj buvusių aštuonių šeimų išgyveno tik puse. Mirė Jono Sėmbo proanūkių šeimos. Atėjo laikas rinkti mokesčius ir dabar gyvenvietė, valdininkų dėka, pavadinama stambiausio ūkininko Jono Žeimio (Jan Szaume) vardu. Jo šeimos palikuonis Martinas Žeimis (Martin Szeimis) vis dar gyveno Lašuose XX amžiaus pirmoje  dalyje.
              Gyvenvietė lėtai, bet plėtėsi: jaunieji ūkininkai vesdavo merginas iš gretimų kaimų ir statydavo molinius trobesius visai šalia tėvų namų, prie netoliese tekančio Šustės upelio (dabar jis vadinamas Šiūšis, tačiau buvusio Klaipėdos krašto žemėlapiuose prie Virkytų kaimo randamas užrašytas Šuste.).
             Žmonės visus ūkio darbus atlikdavo kartu su visa kaimo bendruomene. Vyrai, perkasę upės kilpą ir pavertę vietą tvenkiniu, šalia miško pastatė vandens malūną. Lašai, kaip ir daugelis aplinkinių kaimelių, turėjo karališkojo kaimo statusą. XVIII amžiaus pabaigoje kaimelyje ūkininkavo 7 šeimos: 21 darbingo amžiaus žmogus su vaikais virš 12 metų ir 3 asmenys virš 60 metų. Buvo 19 mažamečiu vaikų. Iš viso – 42 gyventojai. Visus valdiškus reikalus tvarkė seniūnė Edrigė Kuršaitis.

 

Prieš 80 metų tai buvo pagrindine kaimo gatvė. Dabar – miško takelis.
Prieš 80 metų tai buvo pagrindine kaimo gatvė. Dabar – miško takelis.

 

                 XIX amžiaus pramonės revoliucija pagaliau pasiekė ir šį kraštą. Senasis pašto kelias, į kurį buvo atsirėmusi pagrindinė Lašų gatvė, prarado savo reikšmę. Vietiniai gyventojai vis rečiau matydavo skubančias pro šali pašto karietas. Ir kariuomenės daliniai nuo šiol žingsniavo naujuoju plentu.
                Dirbamos žemės teritorijos plėtėsi, kas savo ruožtu pritraukė dirbamos žemes nuomininkus iš kitų kaimų. Tuo metu gyvenvietėje pasirodė pirmieji vokiečių kolonistai.
                Krašto gyventojai liuteronai iki pat XIX amžiaus antros pusės kiekvieną sekmadienį vežimais traukė į už vienuolikos kilometrų nuo Lašų esančią Verdainės bažnyčią. 1844 m. naujai atidaryti Saugų maldos namai sutrumpino tikintiesiems savaitgalio kelionę.
                Prasidėjus Prancūzijos-Prūsijos karui, vyrai stojo ginti Tėvynės. Nemažai jų paliko molines pirkias, atsisveikino su šeimomis ir tapo jo Didenybės armijos kariais. Ne visi iš jų gyvi grižo: šaulio Kristijono Gesperio pavardė iš Lašų liko iškalta atminimo lentoje  kritusiems kare Saugų parapijos bažnyčioje.
               XX amžius tapo vienareikšmiškai ekonominio augimo laikotarpiu. Nors Pirmas pasaulinis karas pakirto nuolatinio gerbūvio augimo kreivę, bet kaimas ir toliau plėtėsi – jo ribos peržengė Klaipėdos-Tilžės plentą. Namai buvo vis dar statomi iš praktiškiausios statybinės medžiagos – molio. Žmonės versdavosi įvairia veikla. Tarp jų buvo ūkininkų, tarnų, liuosininkų, kelių priežiūros darbininkų, paminklodirbių ir net neįgaliųjų, kuriais rūpinosi valdžia ir vietiniai.

 

Išlikęs sveikas kaimo kapinių kryžius.
Išlikęs sveikas kaimo kapinių kryžius.

 

              Klaipėdos kašto prijungimas prie Didžiosios Lietuvos atnešė į kaimo santvarką naujovių: tūkstančiai samdomų darbininkų dabar laisvai apsigyvendavo pas ūkininkus. O kai kurie iš jų išvis nebegrįždavo atgal į Didžiąją Lietuvą. Darbo kaime niekada netruko, tad norinčių užsidirbti vis daugėjo. Praėjus dvejiems metams po prijungimo, 1925-aisiais, Lašų kaimo gyventojų skaičius pasiekė 444 asmenis.
               1939 metais grįžusi Vokietijos valdžia suskubo surašyti valsčiaus gyventojus. Tuomet Lašuose jų buvo  381. Prasidėjus karui vyrai buvo pašaukti į karinę tarnybą, tad ėmė trūkti darbo eigos. Darbo biržoje galima buvo gauti darbininkų. Bet ne vietinių – 1942 metais pas dvi kaimo ūkininkės dirbo belgų bei prancūzų karo belaisviai.
               Vokiečiams pralaimint visų Rytprūsių gyventojų laukė tas pats likimas – ilga kelionė į Vokietijos gilumą. Beveik visos iš aštuoniolikos sodybų liko be šeimininkų. Mažesni gretimi Jundžiai arba Ginčai, priklausantys Lašų seniūnijai, po karo galutinai dingo iš žemėlapių. Sovietiniais laikais šimtmečiais puoselėtos gyvenvietės tapo nebereikalingos dėl keleto priežasčių – naujakurių stokos ir dirbamos kolūkių žemės trūkumo. Likusieji žmonės buvo per prievarta kraustomi į Saugas, tačiau dalis namų liko nenugriauti. Dabar kaime skaičiuojamos keturios sodybos, kurių viena iš jų priklausė Jundžiams. O kituose pastatuose  2001 m.,  surašymo  duomenimis, gyveno 23 žmonės. Pakalbinęs ponią Lijaną, gyvenančią viename iš išlikusių namų, sužinojau, kaime atsirado naujakuriai – statoma nauja sodyba. Lašai vėl atsigauna po ilgų negandų metų. Smagu girdėti, gyvenančius čia žmones nesirengiant palikti gimtojo krašto.

Noriu padėkoti visiems prisidėjusiems prie straipsnio sukūrimo.

Šaltinai:
http://wiki-de.genealogy.net/Laschen
J Sembritzki, U.Bittens. Šilokarčiamos apskrities istorija
Nuotraukos iš E .Šuldiakovo archyvo.