Žemaičių Kalvarija

 Justinas Lingys

 

Žemaičių Kalvarija

 

              Žemaičių Kalvarija įkurta tokioje vietoje, kad praktiškai iš visų pusių yra panašus atstumas – apie 30 kilometrų. Kai vyskupo Jurgio Tiškevičiaus iniciatyva buvo pradėtos statyti koplyčios ir Kryžiaus kelias, buvo atsižvelgta į tai, kad vidutiniškai per dieną žmogus galėtų pasiekti šią vietą. Žemaičių Kalvarijų atlaidai vyksta vasarą, per patį darbymetį, ir įsivaizduokite – ūkininko ir samdinio sutartyje būdavo numatoma, kad ūkininkas išleis samdinį į didžiuosius Kalvarijų atlaidus. Kiekvieno tikinčio žmogaus gyvenime šie atlaidai buvo be galo svarbūs, ir kartą per metus nuvykti į Žemaičių Kalvariją, apeiti kalnus, atlikti išpažintį, priimti Švenčiausiąjį sakramentą buvo vidinė žmogaus pareiga. Todėl visi stengėsi savo darbus nudirbti taip, kad turėtų galimybę dalyvauti atlaiduose. Beje, ir atlaidų laikas – pati liepos pradžia – neatsitiktinis, nes į pabaigą jau eina šienapjūtė, netrukus prasidės rugiapjūtė, tad liepos 2–12 dienos – trumpa atokvėpio minutėlė tarp darbų ir galimybė pasirūpinti savo dvasiniais reikalais.

 

Bažnyčia

 

Atlaidai, XX a. pr.
Atlaidai  XX a. pradžioje.

 

           Atrodo, toks paprastas dalykas – kvapas. O jo Žemaičių Kalvarijoje pamiršti negali. Per atlaidus nedrįsdavome net pakrutėti, matydami, kaip, atvažiavę iš kitų Žemaitijos parapijų, žmonės puošdavo koplyčias. Kiekvieną koplyčią puošdavo vis kita parapija. Šventorius, kryžiai, seni koplytstulpiai ir koplyčios pakvipdavo tujomis, vėdrynais, levandomis ar ramunėmis. Tas kvapas plaukiojo po visą Žemaičių Kalvariją, nustelbdamas kasdienį šieno, tvarto, dirbančiųjų kvapą. Viskas tada kvepia daug labiau.

    

Atlaidai sovietmečiu
Atlaidai sovietmečiu.

    

                  Sovietmečiu Žemaičių Kalvarija tapo ir tylaus pasipriešinimo okupacijai išraiška, ženklas to, su kuo žmogus tapatinasi, kas jis yra. Neretai ir šalia nugriautų kryžių bei koplytėlių žmonės suklupdavo ar nusiėmę kepurę stabtelėdavo pasimelsti, atsiprašyti, pašlovinti. Juk šios dvasinės atramos salos buvo būtinos žmogui, idant gyvenimas įgautų gelmę. Išgriautus medinius kryžius bei koplytėles žmonės keitė geležiniais kryžiais – įmūrydavo taip, kad buldozeriai neišverstų. Tame žemaitiškame medinės architektūros kontekste geležis keistai atrodo, bet vėlgi – tai tik ženklas tos dvasinio gyvenimo būtinybės. Ir šiandien Beržore, šalia Platelių, galima matyti atstatytų koplyčių, o šalia – didžiulių geležinių kryžių, rodančių žemaičių pasiaukojimą siekiant išsaugoti tai, kas jiems brangu ir šventa. Sovietmetis buvo lyg rakštis tautos gyvenime, svetimkūnis mūsų istorijoje, todėl ir tie geležiniai kryžiai, svetimi žemaitiškai kryždirbystei savo medžiagiškumu, šiandien įgauna visiškai naujų ir daug bylojančių prasmių.

 

 

Žemaičių Kalvarija, 1984 m. Fot. Romualdas Požerskis.
Žemaičių Kalvarija, 1984 m. Fot. Romualdas Požerskis.

 

Lietuva senose fotografijose nuotraukos

Ištrauka iš: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-05-15-justinas-lingys-tarp-formos-ir-turinio/99785