Janina Zvonkuvienė
Tie žiogreliai taip ir stovi lyg paminklas Agnieškai. O Agnieškos jau seniai nebėra. Ir buvo ji visai ne čia, kur šie žiogreliai stovi. Bet Agnieška paliko gyvą atminimą apie tai. Tikriausiai dar daug apie ką paliko. Ji gyveno jai Dievo duotą gyvenimą kažkur netoli Užvenčio. Kiemas su tokiomis kaimiškai savomis žiogrių tvorelėmis buvo. Gėlių darželiai taip būdavo užtverti. Šiokiu laiku jurginai nuleisdavo galvas per žiogrelius - ir žydi sau spalvų saulėmis... Daugiau žinių neturiu. Tai per kelias minutėles perdavė Agnieškos anūkė Gražina. Šen ir ten gyvenusi, o dabar jau visam įsikibusi į pakelės sodybą Pieliuose.
Pieliai – abipus kelio pasiskleidusi nedidelė gyvenvietė už Eigirdžių. Telšių rajonas. Važiavau pro ten Nerimdaičių aplankyti. Nuo dviračio viskas labai gerai matyti. Jauti ir vėją, ir dangų, ir kelią, ir laukus. Žiūriu ir atsižiūrėti negaliu – žiogreliai! Visi užmiršo, suniekino gražų palikimą. Vaikosi svetimų madų... Rioglinuos nuo dviračio iš arčiau pasižiūrėti. Sutikau ponią Gražiną! Beravinti gėlynėlį. Leido fotografuoti tvoras, kiek noriu – tik ne ją pačią... Šnektelėjom, kad patinka tradicinė sodybos aplinka. Pirko seną ūkelį. Atnaujino. Tvorelei medžiagos toli ieškoti nereikia. Miškus kerta ir kerta - šakų, kiek nori... Prisiminė, kaip gyveno jos močiutė Agnieška, pabandė šį tą savo sodybai pritaikyti. Ponia Gražina – menininkė keliomis kryptimis. Tą išdavė žvitrus ir toli eisiantis vyrukas Justinas, staigiai dingęs ir staigiai atsiradęs su nunerta lėle rankose – kad jau fotoaparatas čeksi. Tiek ir tos pažinties.
Dar ant mano „mašinos“ bagažinės – pusinis pakabinamas krepšelis, dailiai nupintas. Iš eglės šaknų veikiausiai, nes taip tvirtas... Kai egles nukerta, juk ir šaknų rauti nebegaila. Tai Juozapo Jakščio darbas. Jakštys. Taip sakė Genutė. Juozapas gyvas sveikas krepšius, krepšelius ir dabar tebepina. Gyvena Eigirdžiuose. O šneki, neįsivaizdinanti Juozapo saviškė Genutė Vaičienė krepšelius – jei tik proga – padeda parduoti. Kai arklius valdė, Juozapas daug gero žmonėms yra padaręs: arkliai su padargais, su geru artoju visur prie ūkelių reikalingi buvo. Kai arklių nebevaldo, Juozapas vis tiek ne už dyka valgo: ne tik krepšius pina, bet geras šluotas riša, kirvakočius ir kitokius kotus gali padaryti. Senovės žmonės viską mokėjo.
Pakalbėjau, krepšelį nupirkau, žiogreliais pasidžiaugiau – ir minu savo dviratę mašiną toliau. Dar nebuvo tokio ilgojo lietaus, javų laukai dar grožiu malonino akį. Debesys dar tik rikiavosi kaži kur, dar tik rengė mums lietaus patrankas... Tik vienas kitas buvo bekylantis pagąsdinti... Pasigrožėjau tėviškės vaizdais – prosenelių padange. Eigirdžiai, Pieliai, Virmėnai, Niurkiai, Paunšvystė, Nerimdaičiai... Švarios geltonų javų jūrelės plyti toli. Vienas kitas senas kelelis dar likęs. Išbandžiau juos ankstesniais metais – dažnai nebeišveda niekur... Nieko tokio. Anas pasaulis jau pasibaigė. Atrodo, po žeme liko takeliai, mažos dirvelės, artojas doras, į žambį įsikibęs... Mes, senstantieji, dar matėme tą jau pasibaigusį pasaulį – sulaukėme, kaip ir žadėta buvo, pasaulio pabaigos.
Tad žinome, ko atsidūstame, ir nebesakome nieko. Nuotraukose – ta padangė, kur mano senelių, prosenelių gyvenimai su vyžinomis, naginėmis, su klumpėmis, su odiniais auliniais vaikščiojo... Raiti jojo, brikelėmis, ratais, šlajomis važiavo... Dainos ir giesmės atvirai skambėjo. Kiek duonos iš tų laukų vien rankomis pakėlė, kiek vaikų vien bulvynėle, putrele maitinamų užaugino... Karus, pokarius atlaikė. Dar žinojo, kas kokiuose senuose kapeliuose pakavota. Taip ir padūmoju po tėviškę pasivažinėdama, gerai suprasdama, kad artėju prie savo bočelių dabartinės buveinės... Bandau, kiek išeina, tinkamai tam pasiruošti. Kažkiek dar laiko yra.