Janina Zvonkuvienė
Lyg paveikslas, vaizduojantis tolimų kraštų peizažą – kalnagūbriai, kurių spalvos suderintos švelniai. Lyg pastelė. Dangus apniukęs. Lyja. Tikrai lyja. Ištiesiame delnus – teška, vėsina. Galime perbraukti per akis – geriau regėsime. Perbraukti per kaktą – karštį atvėsinsime. Truputį suplukome, kol tikru lauko keleliu atėjome. Slystantis purvelis, spindi pelkutės... Atėjome ir nežinome, ką regime... Ramų peizažą. Lyg ne lietuvišką, ne Žemaitijos. Lašeliai byra, barbena ant išskėstų lietsargių, tarsi suteikia muzikinį foną tam pirmam įspūdžiui – ką nematyto matome. Lietaus muzika tinka ir tam pamažu žavesį žadinančiam peizažui... Lietus ir jį daro sodresnį. Spalvos taikios, be kontrastų. Ir čia pat esanti jau nusišėrusi, seniai vasarą pamiršusi žolė - taip pat lyg dailininko pritaikyta. Matome nuogas uolienas. Rudai violetiniai rausvos...
Dirba technika. Senoviška. Protingų mechanizatorių išsaugota. Kasa, semia, pila... Sako, ten net geležinkelis esąs. Tik nematyti. Toliau kalnagūbriai žemaūge augmenija apsitraukę. Priderintos spalvos. Tai šaltalankių neužmatomos plantacijos. Didelė vertybė! Šaltalankio lapai esą naudingesni už pačias uogas. Ir kur gi mes esame, kur mus atvedė legendinis Papilės Mokytojas Steponas Adomavičius? Ogi į Šaltiškių molio karjerą. Tai ne šiaip sau karjeras, o ypatingo molio, kuris tinkamas aukštos kokybės statybos medžiagoms gaminti. Rišamosioms. Šis karjeras dar yra ir pasaulio mokslininkams įdomus, svarbus. Jie važiuoja čia ir džiūgauja. Papilę, Žemaitiją žino ir garsina. Atvažiavę rado liekanų tokių sutvėrimų, kurie railinėjo čia prieš daugybę milijonų metų... O prieš 250 milijonų metų šiose vietose buvusi tik... raudona negyva dykuma. Viskas atrodę taip, kaip dabartinėse Marso nuotraukose – vien rudi rūdynai ir dulkių audros...
Mokslininkai žino, jei taip sako. Jie žino, kas kaip sluoksniavosi. Žino, kada mūsų planetą buvo ištikusi visiška katastrofa. Bet kokia gyvybė buvo sunaikinta. O paskui vėl viskas formavosi iš naujo. Vėl viskas apsivėlė kitais sluoksniais. Vėl juos ledynai stumdė, gremžė, vartaliojo... Papilės krašte Žemės pluta yra „švariau“ ledynų nugremžta, nei kitur. Todėl čia gan arti ir galima rasti tuos buvusios dykumos – lyg Marse – sluoksnius. Kai žmogaus dar nė kvapo nebuvo. Dar visokių sukalkėjusių nagelių, kiaukutėlių fosilijų (įspaudų) randa – gal ir iš tų railinėjusių sutvėrimų, kurių „figūros“ kažkiek krokodilus primena... Iš baimės numirčiau pamačiusi. Žinosime – pasaulinės svarbos tas karjeras turi. Vienas jau uždarytas, užlietas. Yra kilometro ilgio ežeras... Iki jo nenutekome. Lietus pylė. Šaltiškių karjeras – Lietuvos gamtos paminklas. Tai kaip gi jo neparodys didis Papilės krašto žiniuonis Steponas Adomavičius! Buvo besivaipančių, kad per purvelį reikėjo paeiti... O kai kam atvirkščiai – patiko prisiminti, kaip brangindavome guminius batus kaime... Taigi pabuvus Papilės apylinkėse, o ypač pažarsčius savo saujomis tas atodangų smiltis, – lyg iš Marso, – belieka tik ramiai apsidairyti, giliai atsidusti ir suprasti: tikrame ROJUJE gyvename! Gyvename rojuje! Ąžuole, senas! Pritark, jog tai tiesa. Sugėdink nepatenkintuosius.
Papilė. Šaltiškių karjeras. Akmenės rajonas. Fotografuota 2016 10 08.