Anicetas Stonkus apie žemaičių būdą

Anicetas Stonkus
Anicetas Stonkus (1933 m. balandžio 27 d.– 2012 m. gegužės 22 d.)

          

            Tai koks, gi tas žemaičio būdas? Jis formavosi šimtmečiais, iki atsikraustant gentims prie Baltijos ir čia apsigyvenus. Jis formavosi girių, gamtos prieglobstyje, garbinant gamtos jėgas. Kovose su priešais dėl išlikimo ir stichijomis. 
          Geriausiai į šitą klausimą atsako gerbiamas profesorius žlibiniškis Ignas Končius, savo monografijos „Žemaičio šnekos“ II tomo paskutiniuose skyreliuose „Praeitis“ ir „Galas“. Knygos yra beveik visose bibliotekose, tai norintys gali paskaityti, o aš pavyzdžiui įdėsiu vieną ilgesnę ištrauką:
„Gal žemaitis nebūtų taip priešinęsis ir krikščionybei, jei jis nebūtų vis girdėjęs: Dievo rūstybė, užrūstinai Dievą, užsitarnavai pabaudos... Tarsi Dievas koks kotas būtų, kankintojas; degsi "pragaro ugnyje, girdys tave trokštantį karšta verdančia smala pekloje Ir šiandien tuo pačiu keliu tebeinama, net rusai užplūdę Lietuvą už mūsų nusidėjimus - nuodėmes, už palaidą gyvenimą... Geriau sektųsi, jei būtų įtikinėjama pradedant meile, bet ne baime. Sveikas žemaičių galvojimas yra pagrindas jo elgesio, jo nusistatymo, jo viso gyvenimo.
           Ilgai jau svetimųjų aplinkuma veikia žemaitį prieš šį nusistatymą. Tikrasis žemaitis šiuo atveju sunkiai įveikiamas, nepasiduoda kėslui, verčiančiam keisti per amžius nusistovėjusį įsitikinimą - pažiūrą.
Žemaitis, matydamas, jog gamtoje niekas nelaiko apžergęs tai, ką turi, bet noriai duoda kitiems, laikosi to nusistatymo, jog maloniau yra duoti, negu prašyti. Taip sutvarkyta jo mylimoji gamta, toks pat ištikimas tos gamtos sūnus nori būti ir jis pats. Ir tai jam sekasi; tiesa, lengviausias kelias išdrabstyti viską, ką turi, ir nieko negauti iš kitų. žinoma, čia reik išminties. Bet pasakytosios minties žemaitis prisilaiko. Duosiu, kad ir kiti man duotų. Lengviau bus prašyti, kai žinos, jog, kolei turėjau, mačiau kitų trūkumus ir rėmiau. Duok, ir bus tau atiduota. Duosiu, kad paskui nereiktų pačiam prašyti. Duosiu, jis mažiau už mane teturi, arba nieko neturi. Reik pamatyti žmogų, į vargą patekusį. Kuo kalti vaikai, kad tėvai nesugeba jiems duonos uždirbti! Akelės vaikelių spindi, kai pamato riekiant duoną, - kas gal iškentėti nedavęs! Sako, reik ne tik imti, bet ir duoti. Iš čia toliau: žemaičiai ne tik reikalauti yra linkę, bet ir nusileisti, nors čia jie nesiskubina; reik, sako, pagalvoti, kaip čia išeina. Vieną sykį nusileisk, paskui ir lips ant tavęs, kaip ožkos ant palinkusio gluosnio. įsitikinęs, jog reikalavimas teisingas, nesunkiai, bet vis dėlto pagalvojęs, nusileidžia, įspėdamas, kad kitą sykį taip nebepadarysiąs. Nusileisdamas reikalauja atpildo, kad tas, kam nusileidžiama, žinotų, jog jam padaryta gera, lai jis, girdi, kitiems gera padarąs. Nesusilaukęs atpildo, pats ant savęs burniuoja, kam nusileidęs, - kad aš kitą kartą kada nors taip bepadaryčiau, niekuomet, kaip mane gyvą matai. Aš, mat, pastumdėlis, kad tu nesulauktumei. Ne, mano tėvas, a.a., taip tikrai būtų nepadaręs. Ir aš įkaliavosiu savo vaikams, kad taip nedarytų. Buk savo vietoje, nelipk kitam ant kojos, bet, kai kas tau užlipo, spirk į šalį, kad kitą sykį atmintų, ką padaręs. Aplamai imant, žemaitis nusileisti nemėgsta. Tai sudaro jam sunkiai pakeliamų nemalonumų. Drąsesnis jis, kai nenusileidžia. Et, sako, toks, kad vis pavėjui linksta. Koks iš jo vyras, skystakošis, paleistsparnis, nuknabęs, kaip varna po lytaus, kaip vištų apspjaudytas. Nelengva žemaičiui derintis prie kitų, geriau, kai prie jo kas derinasi. Jis nenori būti tas, kas jis neturi būti. žinoma, čia reik pasiaukot: paaukot savo asmenį, valią, mintis - derinti visa tai su kitų nusiteikimais. Tai paprastai nėra lengvas dalykas. Juo sunkiau tai duodasi žemaičiui.“
          Perskaitęs, kai kas gali pagalvoti, kad žemaičiai per daug rimti, susiraukę, užsispyrę. Anaiptol. Jie turi labai turtingą folklorą, kartu su žemaičių kalba išliko liaudies dainos, pasakojimai, tautosaka, mįslės, patarlės, anekdotai. Visais laikais ir šiandien garsėja žemaičių meistrai – dievdirbiai, o kur taip linksmai ir įspūdingai pasilinksminsi per Užgavėnes, jeigu ne Plateliuose? Mano archyve yra Plateliškio katalikiško jaunimo būrelio ir laikraštėlio „Saulutė“ 1916 m. kūrėjo, velionio, Dėdės Jono (Bražinskio) surinkta ir 1938-39-40 metais Telšiuose savaitraštyje „Žemaičių Prietėlius“, žemaičių kalba leidžiamame skyrelyje „Žemaitėška pastuogė“ surinkta tautosaka.  M. Mažvydo bibliotekoje iš išlikusių laikraščio katalogų, įvairių numerių, suradau 317 patarlių ir priežodžių, dainelių, 6 – greitakalbės pavyzdžiai, 38 – burtai, 71 – mįslės, 7 – juokai, 2 – pasakos, 4 – pasakojimai ir trumpi straipsniai, 1 – ilgas 4 d. pasakojimas „kaip Šimkus pardavė Vėneskiene spiritą“, 7 straipsniai apie senovės karčiamas.  Perskaitęs tą tautosaką, pamatai, kiek daug joje gyvenimo tiesos. Sakydavo: „Gera nagyvensi je pati davatka vaikis mozikonts, vo arklys drėgonts“
           Kalbant apie bet kurio regiono gyventojų būdą, svarbu, kas apie ką kalba. Suvalkiečiui aukštaitis - įsivaizdinę, dzūkas – triznas, žemaitis – užsispyręs. Kitiems suvalkiečiai – baisūs „skūpidlos“. Šykštesni už škotus ir bulgarų gabroviečius. Iš to ir pasakojimai ir anekdotai. Keletas pavyzdžių. Ką pasakoja apie Plungiškius žemaičius.
1. Meilė par skrondį (žemaitėška)
Medaus mienou, anoudu naktį gol luovuo, ė rokoujas:
- Juonieli, a baise moni myli?
- Vuonelė, dėdėle baise.
- Vo, dėl kuo tep tata?
- Vo, kad moki skanė boilynele išvėrtė.
2. Steboklus
Aukštaitis Plungėje valgykloje paprašo sriubos. Žemaitis – kelnerius atneša „boilynės“.
Aukštaitis, pamaišęs šaukštu, klausia kelnerį: - Kas čia?
Kelneris: - „Joudolys“
Aukštaitis: - „o kodėl su sparnais?
Kelneris: - „Tuoks pasitaikė.
- Čia musė! – nervuojasi aukštaitis.
- A, noj – pasitikslina kelneris.
- Noj noj – įtūžęs, pamėgdžiojo aukštaitis.
- Steboklus – stebisi kelneris.
- Koks čia dar stebuklas, - siunta jau aukštaitis.
- Vo, kad vėjna – stebisi kelneris.
- O kiek jų turėju būti? – neatlyžta aukštaitis.
- Nežėnau, galieje ė daugiau.
- O iš kur ji?
- Iš katėla.
- Tai ką, jūs ten veisyklą įtaisėt?
- Ne, anuos išvėrosės, nagyvos plaukiuo.
- Tai kiek jų ten, „plaukiuo“.
- Šmuouts, bet torielkuo tik vėjna.
- Steboklus.
3. Plungės ir Rietavo krašto laikraštyje „Žemaitis“ 2009 m. vasario mėn. informacija, kad Žlėbinų seniūnijoje sunaikintas „Fabrikėlis“ ant ratų.
Pasekmės.
Žemaitis klėbėn dongaus dorų klėmką.
- Kas? Klausia šv. Petras.
- Aš – atsaka žlėbėnėškis.
- Kon pasakysi? – klausia šv. Petras.
- a, rogėnelės tori? – klausia žlėbėniškis.
- Ne.
- Vo, dėl kuo?
- Kryzė – bravuorielį sodaužė.
- Kop dangou, tep ė Žamaitėjuo – atsidūsta žemaitė dūšė.
           Panašių, liečiančių būdą parašytų anekdotų yra ir apie suvalkiečius, dzūkus, aukštaičius. Niekur nedingsi, visi turime savo keistenybes.  O žemaičiai moka ir pajuokauti. Sakoma:  „Žemaitis ba joukum, kap pyrags ba mėjlium“. Bet taikliausiai jų būdą nusako vienas iš senovės atėjęs, visais atvejais tinkamiausias pasakymas: „Kas būs, kas nabūs, bet žemaitis napražūs“. Aš, turėdamas daugiau negu pusę amžiaus patirties, galiu dar papildyti: „Net ir Suvalkijoje“.