Eugenijus Šuldiakovas, „Šilainės kraštas“
Apie Begėdžius išgirdau iš kaimyno, gyvenančio Joniškės miško viduryje pasislėpusioje sodyboje. Gyvenvietės pavadinimas skambėjo kiek neįprastai, tad, po kurio laiko, nusprendžiau tęsti pasienio ruože tarp buvusio Mažosios Lietuvos su Didžiąją esančių kaimelių istorijos tyrinėjimus.
Į šiaurę nuo buvusios Šilokarčiamos valsčiaus Žagatpurvių muitinės, tuoj pat už miniatiūrinių Grynaičių, šimtamečių lapuočių šešėliuose, prie vaizdingo Veiviržos vingio kadaise stovėjo Senųjų Begėdžių kaimo sodybos. Apie jas užsimenama giliųjų viduramžių hercogystės knygose. Kaime, prieš gerus keturis su viršum šimtmečius, žemę dirbo keturi ūkininkai: Lukas Janeil (Jonelis), Jokub Strunck (Strunkas), Schepat Remyckeit (Šeputis Remikaitis) ir vokietis Pawll Schutz. Vyrai nebuvo didvyriais, bet tvarkingai mokėjo mokesčius, todėl ir liko įamžinti senoviniuose raštuose.
Pralėkus šimtui metų -1638 m. – aptikau kitą įrašą apie Janeil šeimai priklausanti ūkį, parduotą Martyn‘ui Chur‘ui. O gal, pagal tuometinę tvarką, jis galėjo tapti kraičiu. Žmonės, atėję iš Žemaitijos, ieškojo naujų vietų apsigyventi – Naujieji Begėdžiai atsirado plečiantis kaimui į vakarus Vilkomedžių link.
Karas buvo aštuoniolikto amžiaus kariuomenės kasdienybė , o ir kariuomenė tada turėjo savitą struktūrą. Jauni apskrities vyrai buvo renkami į karinę tarnybą iš gretimų ūkių. Jie, kitaip tariant, buvo savotiški krašto apsaugos savanoriai. Atlygį jiems mokėdavo apskritis. Šių pulkų centrai buvo Klaipėdoje, Tilžėje ir Ragainėje. XVII amžiuje tokio žodžio kaip „savanoris“ lietuvininkų leksikone nebuvo, juos vadino slavišku žodžiu „vybranec (wybraniec)“. 1705 metais ūkininkų sūnūs sudarė 20 000 Prūsijos kariuomenes pėstininkų. Tuo metu reguliarios kariuomenes daliniai savo gretose turėjo 47 000 karių. Vienas jaunas savanoris iš Begėdžių (Luko Jonelio kiemo) Michel‘is Strunike (Strunk) mirė 1710 metais per didžiąją maro epidemiją. Kartu su juo tarnavo iš to paties kaimo kilęs Martin‘as Klaw‘as.
Po maro, iššlavusio vos ne visus gyventojus, kaime liko tik Kristupo ir Katrinos Klaw‘ų šeima ir Strunkai (Srunkaičiai). Ištuštėjusius namus užėmė naujai atvykę žemaičiai Druskiai (Druskus), Stoniai (Stonus), Žilaitis (Szillatis), susilietuvinę pavardę vokiečiai Beker ir kuršių Žiepė (Szeppe), Vitė (Wite), Kvaukė (Kwauke) palikuonys. Visi jie savo naujagimius krikštijo Priekulės liuteronų bažnyčioje iki tol, kol Sauguose buvo surinkta vietinių tikinčiųjų parapija.
Johann‘as Strunk‘as (kitur Strunkaitis) verslus žmogus sukūrė pasienyje didelį ir pelningą dvarą. Net valdžia 1785 m. pripažino jo svarbą ir suteikė Kulmo teisę. Šeimininko sunūs, irgi Jonas Kristupas, gimęs 1788 m., deja, nebuvo toks atsidavęs ūkio reikalams ir dirbo sodininku Ašpurvių kaime, kur susipažino su būsima žmona Anna Dorotėja ir ją vedė. Vėliau uždarbiavo gimtame kaime liosininku (laisvai samdomų darbininku) ir pagaliau išsikraustė į Priekulę, pas žmonos gimines. Strunkaičiai, kaip ir nemažai kitų kaimo gyventojų, buvo katalikai.
Pasienio krašte pramonė nesivystė ir žmonės daugiausiai dirbo žemę. Ne vienas palikdavo kaimą ir išvažiuodavo į gretimas gyvenvietes. Šeimose vaikų skaičius svyruodavo nuo trejų iki septynių. Pasitaikydavo ir bevaikių šeimų, vienišių. Kaimo gyventojai buvo labai darbštūs ir tvirti darbininkai. Nemažai iš jų nugyveno gražų ir turininga gyvenimą, Willem Bekkeris, gimęs 1670 metais, „iškeliavo pas Kūrėją būdamas dar tvirtas devyniasdešimties“.
XIX amžiuje valdžia išpirko Luko Jonelio ūkį ir įsteigė Begėdžių girininkiją – atsirado naujų darbo vietų. Darbo buvo ir prasidėjus plento ir geležinkelio statyboms. Begėdžių gyventojai gretimose kaimuose ne tik dirbo žemės ūkio darbus, bet prižiūrėjo geležinkelį ar darbavosi kelių priežiūros darbuose. Įsteigta Kebelių mokykla pritraukė vaikus – lankyti ją privalėjo visi aplinkinių gyvenviečių vaikai.
Dvidešimtame amžiuje Begėdžių kaimo teritorija išaugo vos ne dvigubai: viena po kitos dygo naujos sodybos. Šimtmečio pradžioje čia jau gyveno beveik 200 žmonių. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, krašto vyrai buvo pašaukti imperijos gynybai. Išėję į tarnybą iš mūšio lauko nebegrįžo Jonas Labutis – 1915 m. krito kažkur Karpatų kalnų papėdėse, o jo sunūs Vilhelmas tais pačiais metais žuvo Lenkijos lygumose. Po karo atėjo ekonominis nuosmukis – pinigai greitai prarado savo vertę. Pripratę prie sunkumų paprasti žmonės toliau dirbo žemę ir gyveno savo gyvenimą.
Krašto prijungimas prie Didžiosios Lietuvos į Begėdžius esminių pokyčių neatnešė. Laikraščiai ir skelbimai buvo rašomi ir spausdinami dviem kalbom. Pasikeitimai valdžioje nesuteikė naudos paprastam kaimo žmogui.
Tačiau dešimtmetis po karo vėl leido atsigauti tvirtai ir tvarkingai vokiškai ekonomikai. Dažnai šiltais sekmadieniais vasaros vakarais kaimo gyventojai susirinkdavo tai vienoje, tai kitoje sodyboje ir užtraukdavo mistiškas Mažosios Lietuvos dainas.
***
Vakarėjant važiuodamas dviračiu miško keliu, stabtelėjęs ir padaręs keletą nuotraukų, pasukau link sodybos su dideliu raudonu ūkiniu pastatu. Mane pasitiko sodybos šeimininkė. Ji pakvietė savo vyrą poną Haroldą Macpriekšą, tikrą memelenderių – senųjų gyventojų – palikuonį. Jis papasakojo, kad jo senelis Martynas, kilęs iš Vilkyčių, bernavo pas ūkininką Kibrancą. Jo rankomis čia buvo statytas nedidelis molinis tvartas. Įpusėjus karui, šeimininkai paliko nuosavybę ir paprašė Martyno prižiūrėti turtą su viltimi, kada nors jį atgauti. Tačiau, atėjus sovietams, šeimininkai nebepanoro grįžti į gimtuosius Begėdžius. Tik, po daugelio metų, kartas nuo karto vis atvažiuodavo aplankyti buvusių namų, kuriose dabar glaudėsi visa didelė Macpriekšų šeima.
Kaimas tuoj po paskutinio karo pradėjo nykti – kasmet vis mažiau šviesų vakarais spindėdavo nedideliuose „molinukų“ languose. Dabar kaime vos šešios sodybos ir apie 16 (pagal 2001-ujų metų surašymą), o gal net mažiau, gyventojų. Kartą temstant pastebėjau vieną naujai atstatytą sodybą ir apsidžiaugiau – vadinasi vis dar yra norinčių leisti gyvenimo dienas gryname kaimo ore. Apvažiavęs ratą aplink snaudžianti kaimą pasukau savo dviratį į siaurą miško keliuką. Buvo jau po vienuolikos, kai „išnėriau“ iš tamsaus miško ir numyniau namo.
Širdingai dėkoju p. Haroldui Matcpriekšui už pasakojimą.
Šaltiniai: http://wiki-de.genealogy.net/Begeden
Ieva Labutytė – Vanagienė. Mažosios Lietuvos kultūros puoselėtoja
Iš Begėdžių kaimo yra kilusi Mažosios Lietuvos kultūrą garsinusi ir jos atminimą puoselėjusi dailininkė – grafikė Ieva (Eva) Labutyte – Vanagienė. Ji čia gimė 1938 m. lietuvininkų Labučių šeimoje.
Ieva mokėsi Plikių mokykloje ir nusprendė studijuoti Klaipėdos mokytojų seminarijoje. Dirbo su Kurmių kaimo ir Saugų globos namų vaikais. Vėliau studijavo grafiką Vilniaus dailės institute (dabar akademija). Po studijų atsidėjo vien kūrybinei veiklai: kūrė estampus, apipavidalino knygas, liejo akvareles. Surengė personalines parodas Vilniuje, Klaipėdoje, Šilutėje, Vokietijoje, Norvegijoje.
Menininkės įvairiapusiškumas pasirodė ne tik kūryboje, bet ir puoselėjant istorines vertybes. Ieva domėjosi Mažosios Lietuvos paveldu, siekė surinkti bendraminčius, mylinčius šį Pamario kraštą. Galiausiai įvyko pirmasis lietuvininkų susibūrimas ir 1989 m. buvo įkurta bendrija „Mažoji Lietuva“.
E. Labutytės-Vanagienės nuoširdūs darbai – tai su meile Prūsijai sukurti estampai ir akvarelės. Kūrybinis talentas, susijungęs su senąja Lamatos žemės dvasia, pagimdė ne vieną dešimtį puikių kūrinių istorine tematika. Dailininkės darbai papuošė Domo Kauno bei Vacio Bagdonavičiaus bei kitų leidinius.
Grafikės kūryboje nuolat regime daug meilės ir energijos įdėtuose estampų cikluose „Mažosios Lietuvos veikėjai“, „Baltų ženklai“, ‚,Klaipėdos krašto miestai“. Ievos Labutytės-Vanagienės ekslibrisai gerai pažįstami Šilutės ir Priekulės miestelių žmonėms.
Menininkė mirė 2003 m. rugsėjo 18 d. Vilniuje, būdama 65-erių, tačiau atmintis apie ją įamžinta Vilniaus gatvės pavadinime ir Plikiuose jos vardu pavadintoje mokykloje.
Pagal Aldonos Vareikienės straipsnį „Lietuvininkai prisiminė ir pagerbė dailininkę Evą Labutytę“.
E.Šuldiakovo asmeninio archyvo nuotraukos.