Justinas Lingys apie kryždirbystę

 

Kryžių kalnas
Kryžių kalne. Algirdo Kontrimo nuotrauka

 

                  Išties medis žemaičių kultūroje ir gyvenime užėmė labai svarbią vietą. Medis ir maitino, ir globojo, ir šildė. Žmonės avėjo medines klumpes, skobė luotus, statė namus, tėvas jaunystėje turėjo medinį dviratį. Medis visada jaukus ir šiltas, visada gyvas, net jei jis ir nukirstas. Galbūt todėl žemaičių dievdirbiai mielai Dievą droždavo iš medžio. Ne vienas jų pasakojo, kad, drožiant Rūpintojėlį sekmadienį ar šventą dieną, darbas sekasi puikiai, bet jei bandysi padaryti kažką kitą, o ypač skeltanagį, būtinai įsipjausi ar susižeisi. Žemaitijoje koplytėlės, pilnos šventųjų, nekeliamos į padanges, į koplytstulpius kaip kad Aukštaitijoje, bet tradiciškai statomos ant žemės arba keliamos į medį – pirminį šaltinį. Šventieji ir Dievas turi būti šalia, su jais buvo kalbama kasdien.

                Žemaičių koplytėlėse dažnai pamatysi Švč. Mergelę Mariją – Dievo motiną ir tautos globėją. Ir tai taip pat neatsitiktinai. Juk daug vyrų išeidavo į karus, vaikai dažnai augdavo su mama. Todėl motina globėja, kaip egzistencinio išlikimo garantas, asociatyviai labai stipriai susijusi ir su Švč. Mergelės Marijos kultu. Taip pat žemaičių kryždirbystėje gausu ir Pietų skulptūrėlių – tai ne tik atskleidžia motinos ir sūnaus kančios istoriją, bet ir vėl atkreipia dėmesį į motiną, net kančios akivaizdoje liudijančią gyvenimą. Ir šie simboliai nebūtinai juk būdavo racionaliai suvokiami, labiau intuityviai išjausti, išgyventi. Ir pats pamenu savo vaikystę, kai su tėvu eidavome į bažnyčią, o ypač per Didžiąją savaitę pamaldos vykdavo lotyniškai. Kai kartą pasiskundžiau, kad nieko nesuprantu, kas giedama, jis man atsakė, jog tau nieko ir nereikia suprasti, giesmės giedamos Dievui, kad jis suprastų, o mes tik ateiname ir atnešame jam savo širdis ir pagarbą.

                Iš šventųjų Žemaitijos kryždirbystėje vienas iš populiariausių yra šv. Jurgis. Jį žemaičiai myli, nes jis yra kovotojas, taip pat ir pavyzdys, kad už save, už savo laisvę, už savo tikėjimą, gyvenimą turi kovoti su kardu, ietimi ar kaip kitaip. Neretai sakoma, kad žemaičiai yra labai nuolankūs, kantrūs, tyliai kenčia ir nieko nedaro. Tai netiesa. Istorija mums liudija, kad jei jau žemaitis kažką pradėjo, jį sustabdyti sunku.