Denisas Nikitenka
Pavasaris iki sulapojant medžiams yra nepaprastai dėkingas laikotarpis kraštotyrai, kelionėms ir įvairių, gamtoje esančių kultūros bei archeologijos paminklų lankymui. Nes viskas puikiai matyti. Kažkelintą kartą vaikštinėjau aplink Kalotės ežerą prie Girulių ir radau šitą. Ant aukštumos įkastas, iš akmens tašytas stulpelis su žymenimis briaunose bei kryžiumi iš viršaus. Ir dar apjuostas žiediniu grioviu, o ir seną kastuvą radau ten pat. Perdaviau informaciją paveldosaugai ir po kurio laiko sulaukiau mokslininko iš Klaipėdos universiteto skambučio. Įtariau, o jis patvirtino: tai - senas trianguliacinis ženklas. Toks geodezininkų reikalas, apie kurio (trianguliacijos) metodą net nepasakosiu, nes pats nieko nesuprantu. Bet va šitas stulpiukas – vokiškas, veikiausiai net iš XIX a. ir nebuvo žinomas iki šiol. Puikiai išlikęs. Jis įkastas aukščiausiame taške prie Kalotės ežero: 1916 m. žemėlapyje nurodoma 40,2 metrų virš jūros lygio.
Į Klaipėdos kraštą purvinais auliniais įžengus sovietams, visi tokie ženklai buvo griaunami. Nes raudonieji nesuprato (ir neturėjo prieigos duomenų bazėje), kaip jais naudotis, o ir vokišką paveldą reikėjo tradiciškai naikinti. Neretai šiuos stulpelius iškasė ir šiaip žmonės dėl... kryžiuko. Statydavo juos kapinėse. Analogiškas, vokiškas stulpelis išlikęs Kuršių nerijoje, ant Meškos galvos kalvos. Vienoje briaunoje – romėniškasis III. Tai – ženklo, punkto lygis. Kažkaip ten kas keliasdešimt ir kelis šimtus metrų juos statė ir priskirdavo tam tikrą lygmenį. Tie ženklai sudarė ištisą tinklą ir buvo itin svarbūs žymint geodezinius punktus. Lietuva patenka net į tokią beveik 3000 km ilgio Struvės geodezinio lanko (įrašyto į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą) trianguliacijos grandinę, skirtą tiksliam Žemės dienovidinio lanko ilgiui nustatyti.