Išėjome kaip vasara išeina... „Žemaičių alkierius“

Janina Zvonkuvienė

Изображение удалено.

             Šioje nuotraukoje – 2007 metai, Vilnius. Per Užupio tiltą žengia mano žemaitės... Į Dainų šventės folkloro dieną. Mano mielos bendražygės. Kurios... oi, kaip nenorėjo šių baltų skarų rištis... „Arba rišatės, arba nevažiuojam!“ Nurišk tas baltas skaras, palik tas kirpėjų apipešiotas galveles... A? Kaip atrodytų? Vis grumtis ir grumtis „už teisybę“ tekdavo... 1989 m.pavasarį – Sąjūdžio euforija! – Klaipėdoje buvau įsteigusi ir apie 20 metų vedžiau gausų ir itin tautišką kolektyvą „Žemaičių alkierius“. Vien žemaičių! Tai buvo Žemaičių kultūros draugijos (ŽKD) padalinys. Dažnas šį kolektyvą vadindavo su paklaida – folkloro klubas ar net folkloro ansamblis. Tačiau tai neatitiko tiesos, nes veikla buvo dešimtis kartų platesnė ir aukštesnė, nei „priklausytų“ ansambliui ar klubui. Be jokio atlygio, be apmokamų vadovų šio kolektyvo veiklą buvo žinoma itin plačiai. Iki pat sostinės Vilniaus. Kėlėme aikštėn prigimtinę kultūrą - per save. Visi buvome iš kaimo. Su savo talentais, su savo papročiais, tradicijomis, kalba, dainomis, giesmėmis, pagarba protėviams ir t.t. Man pačiai tekdavo ir organizuoti, ir vesti, ir fotografuoti, ir straipsnius parašyti, ir naujus ŽKD skyrius raginti steigti... O manote visi viską protingai suprato? Suprato daug kas. Iki dabar galiu lenkti savo nužilusią galvelę pritarusiems, daug padėjusiems, daug pasidžiaugusiems. Ačiū Jums! Daug kas dar prisimena mano vestas žemaitiškas laidas per Klaipėdos TV. Tačiau teko pakelti ir gana juokingų dalykų: iš ŽKD vyresnybės, kuri Telšiuose, tekdavo nugirsti, ...ar ne per daug ten ji... Reikia kitko, kitaip... Ir kitur buvo slopinama. Būnam menki... Vis, jei ne pinigas, tai – ne tai... Tai yra tik pinigas! Fu! Imta apie partijas, pinigus galvoti, bandyti pajungti. Juokinga, žinokite. Ačiū ŽKD įsteigėjui profesoriui Vaciui Vaivadai. Tais 1989-aisiais jis buvo „Alkos“ muziejaus Telšiuose mokslinis darbuotojas, dabar jau seniai – Klaipėdos universiteto profesorius. Jo išmintis šviesi ir teisinga. Ir jis jos nenutyli...
             Kai kas iki šiol negali patikėti, kad aš pati iš šios veiklos pasitraukiau. Pasitraukiau! 2009-aisiais paminėtas veiklos 20-metis. Ir taškas. Beje, absoliuti dauguma pačių puikiausių kolektyvo narių, muzikantų, ilgiausius metus daug nuveikusių – taip pat be jokio atlygio! - jau kapeliuose. Išėję visam. Išeiname... Išeiname visam arba į nuošalę. Tarnavome tik idėjai, tik pridėdami savo lėšų. Daug padėjo šviesūs Klaipėdos įmonių vadovai, skirdami transportą. Skirdavo nemokamai, nes suprato idėjos žavesį, pritarė tam. Turiu daug archyvinės medžiagos. Foto, publikacijų, vaizdo įrašų juostinėse kasetėse – panešti nepajėgčiau, reikėtų vežti. Tai tikrai turi vertę... Bet nebėra jėgų šitai kur nors patikimai padėti. Buvo grandiozinis darbas be atlygio –  pagal daugumos supratimą. Ir tuo pačiu su geriausiu tikruoju atlygiu – žmonių pritarimas, meilė, pasidžiaugimas, sekimas, palaikymas: pažink, mylėk savo kraštą, skleisk jo žmonių ir istorijos atminimo šviesą, žadink...
            Nežadėjau kada nors apie tai prabilti. Bet primygtinai priminė malonaus ir geranoriškiausio talkininko Vladimiro Kondratjevo į FB įkeliami seni vaizdo įrašai. Ačiū, Volodia! Su savo kamera buvote dažnas bendražygis. Jūs sugebėjote įžvelgti, suvokti, kas tai yra.
           Išėjome – kaip vasara išeina...