Vladislovas Žilius - užsispyręs talentingas modernistas: „Nežadu paklusti...“

Rasa BAČIULIENĖ                                                                                                        2012 m.

 

Vladislovas Žilius

 



                Netekome talentingo dailininko – grafiko, tapytojo ir skulptoriaus –  Vladislovo Žiliaus. Dailininkas     mirė gegužės 28 d. Niujorke (JAV), kur gyveno ir kūrė pastaruosius kelis dešimtmečius.
                V. Žilius gimė 1939 m. gegužės 13 d. Varsneliuose, Šilalės apskrityje. Mokėsi Telšių dailės mokykloje, 1964 m. Lietuvos dailės institute baigė grafikos studijas. 1965 m. dėstė piešimą M. K. Čiurlionio meno mokykloje, 1972 m. –  Vilniaus inžineriniame statybos institute. Vėliau dirbo leidyklos „Vaga“ Meno        
      leidinių redakcijos vedėju, leidyklos „Mintis“ vyr. dailininku. Sukūrė estampų ciklų („Vilniaus legendos“, Taikinys“), ekslibrisų, piešinių, tapybos kompozicijų.      
      Iliustravo knygas: ypač meistriškos iliustracijos Maironio, Just. Marcinkevičiaus, M. Martinaičio, J. Baltakio, V. Mozūriūno poezijos knygoms. Apipavidalino kino filmą „Jausmai". J. Stavinskio pjesę „Spūsties valanda" (Klaipėdos dramos teatre).
           Nuo 1964 m. pradėjo dalyvauti parodose Lietuvoje ir užsienyje (Malborke, Krokuvoje, Barselonoje). Vilniuje rengė individualias parodas, tarp jų ir neoficialių.
           Sovietiniais laikais dailininkai, poetai, literatai buvo priversti kalbėti tarp eilučių, koduoti prasmę, kuri buvo ne kiekvienam prieinama, tačiau itin svarbi terpė, nokinusi lietuvišką savimonę, išsakiusi tikrąjį požiūrį į esamą padėtį ir šaukusi laisvės ilgesį. Paveikslai uždrausta tematika buvo slapstomi, keliaudavo iš rankų į rankas... Ne tik asmens teisių gynėjai dėl savo veiklos buvo kišami už grotų ar į psichiatrijos ligonines, už pernelyg drąsiai kalbantį paveikslą dailininkas irgi rizikavo likusį gyvenimą praleisti už grotų arba Sibire. Vladas Žilius buvo vienas iš užsispyrusių gabių modernistų, kurie nuo septintojo dešimtmečio nieku gyvu nesitaikė prie sovietinės sistemos. Kai kurios jo parodos tuomet vyko tik uždarose, dažniausiai privačiose erdvėse.
           1974 m. V. Žilius buvo apkaltintas formalizmu ir išmestas iš Lietuvos dailininkų sąjungos, taip pat neteko darbo leidykloje, patyrė moralinę ir materialinę diskriminaciją. Dailininkas tuometiniam Komunistų partijos Centro komiteto pirmajam sekretoriui Petrui Griškevičiui parašė laišką: „Visas mano kūrybinis darbas nuo 1965 m. iki šios dienos oficialių valdžios atstovų yra vertinamas kaip „formalizmas", neatitinkąs taip vadinamojo socialistinio realizmo reikalavimų. Ir dėl to man pastoviai yra taikoma moralinė ir materialinė diskriminacija, man draudžiama eksponuoti savo paveikslus oficialiose parodose Lietuvoje ir kitur.
          Mano kūrybos profanacija ir izoliavimas, o taip pat bendras kultūrinio ir kūrybinio gyvenimo falšas bei apmirimas Lietuvoje galutinai mane įtikino, kad tolimesnė mano kūrybinė veikla Tėvynėje neturi prasmės. Man, kaip žmogui ir dailininkui, giliai svetima ir nelogiška taip vadinamojo socialistinio realizmo principai. Mano įsitikinimu, jie vulgarizuoja kūrybinę žmogaus veiklą, verčia ją amatu, naudingu ir patogiu valdžiai. Socializmo dogmatiškumas, neigiąs visas kitas kūrybos sampratas, užkerta kelią ir individualios kūrybinės minties pasireiškimui.
          Prievarta svetima mano prigimčiai, nepaisant kokiais aukštais idealais ji save teisintų ir dangstytų. Tad ir ateityje nežadu paklusti bet kokiam mano kūrybos administravimui. Taip pat nesutinku, kad kūrybos problemas tautai nusprendžia ir vertina valdininkai, dažniausiai neturėdami apie tai elementariausio supratimo. Taip falsifikuojamas ir skurdinamas dvasinis krašto gyvenimas.“
          Šis atviras laiškas buvo skelbtas Sovietų Sąjungoje uždraustoje „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikoje“ (Nr. 22) ir įgavo platesnį tarptautinį atgarsį.
          1976 m. sunkiai gavęs leidimą dailininkas emigravo į JAV, Niujorką. Čia mėnesinis kultūros žurnalas „Aidai“ rašė: „Vladas Žilius yra jaunas, bet jau toli pažengęs dailininkas – disidentas, prieš trejetą metų atvykęs iš okupuotos Lietuvos ir įsikūręs New Yorke. Jo abstraktūs paveikslai pasižymi dramine jėga, subtilia faktūra, spalvingumu ir puikiai išbalansuota konstrukcija. Dailininkas kuria daugiausia aliejumi, bet mėgsta akvarelę ir grafiką. Visa kūryba išreiškia kosmines formas bei ritmą ir ją galima vadinti filosofine.“
          Apsigyvenęs Niujorke V. Žilius dirbo tarptautinėje reklamos dizaino studijoje. Laisvalaikiu atsidėjo tapybai, o nuo 1995 m. pradėjo kurti reljefus, erdvines skulptūras iš medžio, sintetinio stiklo ir metalo.
          Lietuvai atgavus nepriklausomybę, V. Žilius kelis kartus lankėsi tėvynėje. Vilniuje Šiuolaikinio meno centre ir galerijoje „Vartai“ surengė savo kūrybos parodas. Vilniaus dailės akademijos kvietimu vedė studentams vasaros kursus, dalyvavo keliose grupinėse parodose.
          Gyvendamas svetur dailininkas labai ilgėjosi gimtinės, svajojo kaip grįžęs į tėviškę šienaus pievą ir „augins morkelių lysvę“. Deja, vandalai nuniokojo tėvų sodybą, iš kurios beliko tik griaučiai, o savo laiškuose nusivylęs rašė: „Nebėra mano vaikystės sodybos. (...) O į Lietuvos valdžią šiandien grįžo tie patys enkavėdistai.“
           Svarus ir reikšmingas V. Žiliaus kūrybinis palikimas. Jo kūrinių turi Tretjakovo galerija Maskvoje, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės, kiti Lietuvos  muziejai, privatūs asmenys.
           Urna su jo palaikais pargabenta į Lietuvą. Dailininkas liepos 7 d. palaidotas gimtojoje Žemaitijoje, Kaltinėnuose šeimos kapavietėje.

 

Be pavadinimo.

 

 

​  Be pavadinimo  ​

 


 

​  Be pavadinimo