Apie lietuvių skirtingumą
Lietuvos kraštą savo kunigaikštis turi,
O ir karalius savo Lietuvą apžiūri.
Šitą Lietuvos kraštą yra galima patogiai suskirstyti į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (kuriai priklauso ir Žemaitija) ir į Prūsijos Lietuvą. O dėl pirmosios, ją apibūdinti galima būtų nedideliu, betgi įsidėmėtinu Simono Starovolcijaus visos Lenkijos aprašymu. P[ierras] Duvalis taip aprašo karališkąją Lietuvą: Lietuva yra didžiausias iš visų Lenkijos karalystei priklausančių kraštų, dėl to ji vadinama Didžiąja Kunigaikštyste; ji turi tiek pat institucijų bei tarnybų, kaip ir pati Lenkija. Šiame krašte tiek daug pelkynų ir balų, kad žiemą nelengvai keliaujama. Sostinėje Vilniuje šalia Romos katalikų religijos gyvena tiek visokiausioms sektoms priklausančių žmonių, kad suabejotum, ar rastųsi dar kur nors pasaulyje kita vieta, kur būtų Dievui tarnaujama tokiais įvairiausiais būdais. Kaip niekur kitur, čia kas savaitę esti trys šventos dienos, būtent: penktadienis – turkų, šeštadienis – žydų ir sekmadienis – krikščionių. O dėl Prūsų lietuvių (tik apie juos vienus aš rašysiu toliau), tai turimos galvoje kaip tik tos vietovės, kuriose ypač kalbama lietuviškai, būtent Ragainės, Tilžės, Klaipėdos, Įsruties, Labguvos valsčiai, taip pat iš dalies Šakių ir Tepliavos bei dar Jurbarko, Želvos, Toplaukių iždo valsčiai.