Žemaičių kalba išsaugojo savo unikalumą ir archajiškumą

Juozas Pabrėža. Jono Strazdausko (santarve.lt) nuotrauka

santarvė.lt                      
                                                                                                                                                                   
           Viešėdamas Merkelio Račkausko gimnazijoje Šiaulių universiteto docentas dr. Juozas Pabrėža išsamiai, pateikdamas daugybę gyvenimiškų pavyzdžių, papasakojo apie žemaičių kalbą, jos tarmes ir ypatumus.
                                                             Kalba ar tarmė?

              Svečias sakė tikįs, kad žemaičiai savo kalbą vuožouja (saugo, globoja). 

             „Keliais pavyzdžiais noriu parodyti, kad yra tarmė, yra kalba – ir kaip kokiu atveju geriau sakyti. Drąsiai galiu teigti, kad terminai „kalba, tarmė“ yra labai artimos sąvokos. Ir iš esmės yra susitarimo dalykas, kaip ir kur mes tuos terminus vartojame“, – kalbėjo docentas.

            Lietuviai turi lietuvių bendrinę kalbą, todėl kitas kalbines sistemas, kad nepainiotume su bendrine kalba, J. Pabrėža siūlo vadinti tarmėmis. Bet jeigu imame atskirai konkrečią tarmę, šiuo atveju –  žemaičių, ir nesiejame jos su kitomis kalbos sistemomis, drąsiai galima sakyti: žemaičių kalba.

                                                       Kalba – iš keturių gabalų

             Kaip to įrodymą, J. Pabrėža pažymi, kad kalba susideda iš keturių lygmenų, klodų, arba, kaip pasakytų žemaičiai, – keturių gabalų: garsų pasaulio – fonetikos, formų – morfologijos, trečiasis klodas yra sakiniai, jų konstrukcijos ir ketvirtas – žodynas arba leksika. 

            „Visus tuos keturis gabalus žemaičių kalba turi. Ir visų svarbiausia – ką aš dabar įrodysiu konkrečiais žemaitiškais pavyzdžiais, – tuose visuose gabaluose žemaičių kalba turi unikalių archajiškų dalykų, kurių šiandien nebeturi ne tik bendrinė kalba, bet ir kitos tarmės“, – pastebi kalbininkas.

                                                                Vienodi žodžiai

            Pradėkime nuo garsų pasaulio – fonetikos. Žemaičiai yra vadinami dūnininkais, dounininkais ir donininkais. Mes, šiauriniai žemaičiai – Telšiai, Mažeikiai, Skuodas, Plungė, esame vadinami dounininkais. Taip yra todėl, kad mes vieninteliai šiame plote turime tokius keistus garsus, kurių nėra bendrinėje kalboje: ou, ėi – douna, šou, šlouta, kėims, šėins. 

          „Nesakau, kad tie garsai yra labai senoviški, bet jie yra išskirtiniai. Jūs, jaunimas, dabar mokotės anglų kalbos, tad tie garsai yra panašūs ir toje svetimoje kalboje – ou. ėi. Yra tokių žodžių, kurie visiškai sutampa žemaičių ir anglų kalboje: angliškas lėik reiškia ežeras, o žemaičių kalboje – pilk, papilk. Žemaitiškas tėik – tiek, angliškai reiškia imk. Ir galų gale jau sakytas šou žemaičių kalboje reiškia šuo, bendrinėje ir anglų kalboje – kažkokios linksmybės, renginys. O anglams šou dar gali reikšti rašytoją Bernardą Šo (tariame – šou)“, – samprotavo J. Pabrėža.

                                                           „Šonėis raštaa“

              Prisiminęs rašytoją, J. Pabrėža papasakojo linksmą istoriją iš studijų Vilniaus universitete laikų apie vieną iš Plungės kilusį žemaitį grupės draugą. Jis visą gyvenimą nėra kitaip ištaręs žodžio – tik žemaitiškai. Ir dėstytojams visus dalykus atsakinėjo tik žemaitiškai. Iš pradžių dėstytojai į tai keistai žiūrėjo ir priekaištavo, kad jis studijuoja lituanistiką ir išsidirbinėja.

               „Aš neišsidirbinėju, aš tik taip išsaugosiu savo gimtąją kalbą. Ir mūsų laikais, žmonės žino, bjaurias TSKP istorijas, ir tas jis dėstė žemaitiškai. Vieną dieną jis užėjo į garsųjį universiteto Sarbievijaus knygynėlį: kaip tik tą dieną buvo atvežę Bernardo Šo raštų dvitomį. Jis pasigrobęs tas knygas lekia per universiteto kiemą šaukdamas: „Vyraa, liekėt i knygynieli, atvežė šonėis raštus“. Jis palinksniavo: jeigu vardininkas yra Bernardas Šo, tai kilmininkas yra Bernardo Šonėis. Paskui, kol studijavom, pamatę jį sakydavom: „Šonėis raštaa ein per kėima“, – juokėsi kalbininkas.


                                                           Apie nosines balses

                 Kažkodėl ne visose mokyklose mokytojai mokiniams aiškina, kodėl balsės su uodegėlėmis vadinamos nosinėmis balsėmis. Mūsų protėviai senais laikais juo tarė per nosį: kaip jie buvo tariami, yra rekonstravęs mūsų didysis mokytojas – Mažeikių krašte gyvenęs kalbininkas Aleksas Girdenis. Tai žąsis, kąsnis, kęsti, tęsti mūsų protėviai tarė: žoosis, koosnis, kėėstė, tėėstė (tariama per nosį).

                 „Ir žiūrėkim, kas dabar atsitiko: nemažoje dalyje Žemaitijos – nuo Raseinių, Varnių, Laukuvos, Telšių, sako žansis arba žonsis, kansnis arba konsnis, skenstė arba skėnstė, – visur išliko senoviškas n ir niekas daugiau tokio neturi“, – įrodinėjo J. Pabrėža.

                   Afrikatos č, dž – tokių garsų mūsų senoliai tikrai neturėjo. Mūsų protėviai vietoj jų tardavo tj, dj: vietoj jaučiai, medžiai sakydavo jautjei, medjei. Ir ką dabar turime mes: jautee, medee, svetee, žaltee, gaidee, žuodee – tie garsai ne visai yra tj, dj, bet jokių č, dž tikrai nėra: išlaikyti senesni garsai.

                                                      Viename žodyje – keli kirčiai

                  Kalbėdamas apie žemaičių kirčiavimą, J. Pabrėža teigia, kad čia yra nuostabių dalykų, kurių neturi nė viena lietuvių tarmė, gal viena kita pasaulio kalba: žemaičiai viename žodyje gali turėti du, tris, o kartais keturis ir net penkis kirčius. Du kirčiai: šAkA, mErgA, gErU, žAltYs, vElnEE, trys kirčiai: dAvAtkA,  kEtOrĖ, AštOunĖ, sUtInkI. 

                „Su keturiais kirčiais nėra daug žodžių, bet aš turiu vieną gražų pavyzdį, vėl išmoktą iš profesoriaus Alekso Girdenio, kurį jis paėmė iš savo gimtųjų vietų. O situacija buvo tokia: sena moterėlė supyko ant savo anūkėlės, kad ji labai daug dažų ant veido susitepusi. Tada ji ištarė: „No to žaltaati, kuoki to ėsi pArsimAliavuOjusI“. Septyni skiemenys ir keturi kirčiuoti! Kas antras skiemuo kirčiuotas – kaip poezijoje“, – žavėjosi svečias.

                Visai neseniai J. Pabrėža užrašė žodį su penkiais kirčiais: penki skiemenys, penki kirčiai.

                Viename kaime gyvena du senukai. Gaspadorius labai menkai begirdėjo ausimis. Jiems besikalbant senukas vis perklausia: kas, kaip? Tai senutė įsiutusi sušuko: „A to, žalty, nAbAprIgIrdI!“.

                Žemaičių kalbai dinamikos prideda daug kirčių ir ypač ryškios priegaidės.

                                                              Turime dviskaitą

                 Unikalių dalykų žemaičių kalba turi ir savo morfologijoje – formų pasaulyje. 

                 Iš senų raštų galima atsekti, kad senovės lietuviai yra turėję dviskaitą, kuri naudojama kalbant apie du dalykus. Šiandien jos beveik niekas nebeturi, bet puikiausiai yra išlaikę žemaičiai ir dalis vakarinių aukštaičių, iš kur kilo bendrinė kalba. Bet vakariniai aukštaičiai dviskaitą beturi tik veiksmažodžiuose, o žemaičiai turi visų kalbos dalių.

                 Vietoj žodžio mudu, kalbininkų įrodyta, žemaičiai turi vedo, vedvė. Tai senesnė forma nei mudu. Toliau visos kitos kalbos dalys: vedo, vedvė enou, dėrbou, keikou; jodo, jodvė enat tau, dėrbat tau, keikat tau; do vyro, do lito; dvė poikė mergė. Taip pat yra užrašytas sakinys, kuriame visi žodžiai yra skirtingų kalbos dalių ir visi turi dviskaitą: „Vedo abodo esau tėn bovosio“.

                                                              Daug įvairių priesagų

                   Jaunimo pamėgtas žemaitiškas liob: „Liob šuokt, liob dainiout, liob pas mergas nuvažiuot“.

                   Kai ne žemaičio paklausi, ką tai reiškia, dažniausiai spėja, kad iš rusų liubit.

                  „Nieko panašaus: tai yra savotiška būtojo dažninio laiko konstrukcija, nes žemaičiai neturi tokių: eidavo, rašydavo, šokdavo. Jie čia turi liob, prie kurio prideda veiksmažodį. Atskirai paimtas liob nieko nereiškia“, – kalbėjo J. Pabrėža.

                  Kalbininkas žavisi ir gražiomis žemaitiškomis priesagomis alis, alė: trobalė, prūdalis, kalnalis, mėškalis. Kai kas galvoja, kad tai mažybinės priesagos: trobelė, prūdelis. Nieko panašaus: šios priesagos žemaičiams yra priešingos mažybinėms priesagoms. Ir jeigu jau žemaitis sako trobalė, tai ji turi būti didelė, gal kelių galų.

                  Žemaičiai turi tam tikras priesagas, kuriomis apibūdinamos netekėjusios merginos: sakoma ne Šakytė, o Šakalė, ne Butkutė, o Butkalė. Ir tai reiškia, kad tai ne kokios plonos kaip sliekai merginos, o tokios, kaip iš pieno plaukusios. Plonosioms taip pat yra savos priesagos: Šakikė, Butkikė.

                 Savotiškas priesagas turi ir vyriškos pavardės.

                                                            Saugokim savo kalbą

                Savita ir žemaičių sintaksė – sakiniai. Žemaičiai sakinyje kartais turi tokių laikų, kurie veiksmą nusako daug tiksliau, konkrečiau negu kitos tarmės. Yra tokie tarpiniai veiksmažodžių laikai, kai prie veiksmažodžių pridedami pastiprinamieji žodeliai: lyge, šalėn, žemėn, lauk. Pavyzdžiui, žemaičio pasakymas „papunis, tėvalis mėršt“ reiškia, kad jis dar gali ilgai gyventi. O jei pasakoma, kad „papunis, tėvalis mėršt žemėn“, reiškia, kad jam jau tikrai paskutinioji.

              „Trauk dunti lauk“, – tą  dantį reikia ištraukti būtinai ir dabar. „Pliešk šalėn“, – nuplėšti taip, kad nebeliktų nieko.

              Štai J. Pabrėžos užrašyti keli sakiniai. „Vo karštybė bus – akys iš kaktuos spruogst lauk“. Įsivaizduokit, kokia tai žiauri karštybė.

             Ir nuostabiausias sakinys, užrašytas gal prieš dešimt metų Papilėje, kur viename sakinyje yra žodis su konstrukcija žemėn ir be šios konstrukcijos.

             Užėjus pas labai kalbią senutę, prakalbėjus kelias valandas, parėjo jos girtas gaspadorius. Ji jam papriekaištavo: „Tu, žalty, spruogsti žemėn, o kodėl aš turiu spruogti?“ Močiutė norėjo pasakyti, kad jis nuo gėrimo greitai nusibaigs, bet per tai gal kada nors reikės mirti ir jai.

              „Aš eso švėnta isitėkėnės, mona mokinee yr švėnta isitėkėnė ir norietomem, ka ir jūs būtumėt švėnta isitėkėnė, ka pasauliou tas ne tėik svarbo, bet patys sau, sava artimėsėms, saava žmonėms mes būsem daug įdomesnė, turtingesnė, savitesnė ne standartėnio vėinodomo, vo kap tik sava skėrtėngomo, savėto skėrtėngomo, o savėta skėrtėngoma lietove tor daug. Bet vėins kertiniu, pamatiniu savėtū skertėngomu yr kalba i tuos kalbuos ypatingaa svarbės, brongės tarmės, šnektu šnektelės. Sauguokem, myliekem, vuožokem mums, vėsėms lietovems, brongius dalykus“, – linkėjo J. Pabrėža.