Žemaitijos istorija

          Seni žemėlapiai rodo Žemaitiją  prieš tūkstantį metų buvus lygiaverte Lietuvai valstybe. Taigi ir tauta – su savo žeme, kalba, tradicijomis.

Žemaitija 7-8 a. Baltai: Schamaiten šalia Litauer, Jatwingen, Pruzzen, Semgaller, Lettgaller...
Žemaitija 7-8 a. Baltai: Schamaiten šalia Litauer, Jatwingen, Pruzzen, Kuren, Semgaller, Lettgaller...

          
        
         1219 m.
 pirmąkart paminėta istoriniuose šaltiniuose.
         1219 m. sutartyje su Voluine (Volyne) pasirašė ir žemaičių kunigaikščiai Gerdvilas (Erdvilas) su Vykintu, savo valdas turėję vakarinėje arba pietinėje Žemaitijos dalyje,  bei Šiaulių kunigaikščiai Bulioniai.

         1236 m. Saulės mūšis (Šiaulių mūšis) – mūšis, įvykęs 1236 m. rugsėjo 22 d. tarp žemaičių, vadovaujamų Žemaičių kunigaikščio Vykinto,  ir Kalavijuočių ordino kariuomenės, kuriame buvo sutriuškintas Kalavijuočių ordinas ir nutrauktas kitų baltų žemių užkariavimas.  Vyko ankstyvą rytą prie Šiaulių, šalia Meškuičių, tiksliau ties dabartiniu Jauniūnų kaimu, (Joniškio raj.). Profesorius Edvardas Gudavičius svarsto, jog jis vyko tarp Kelmės ir Tverų - arčiau Vykinto miesto.  Jį sunaikinti kartu su Tverais galėjo būti ordino tikslas.
        Popiežiui Grigaliui IX 1236 m. vasario 19 d. paskelbus kryžiaus žygį prieš Lietuvą. Riteriams įsiveržus į Lietuvą, buvo nusiaubta plati teritorija ir susiruošta žygiuoti atgal.  Kalavijuočiams ir jų talkininkams grįžtant, prie upės brastos jie sutiko Lietuvos karius. Nenorėdami rizikuoti ir prarasti savo žirgus pelkėtoje vietovėje, kryžininkai atsisakė kovoti ne raiti ir žygio dalyviai buvo priversti pasilikti nakvynei. Kitą rytą žemaičiai, greičiausiai vadovaujami kunigaikščio Vykinto, puolė kalavijuočius. Manoma, kad lengvai ginkluoti kalavijuočių vadovaujami vietiniai Livonijos kariai pabėgo iš mūšio lauko, o sunkiai ginkluoti riteriai, įskaitant magistrą Folkviną, buvo išžudyti.
          Po šio mūšio Kalavijuočių ordinas nebeatsigavo ir 1237 m. buvo įjungtas į Vokiečių ordiną.
          Žemaičių sėkmę Saulės mūšyje daugiausia lėmė tai, kad tuo metu šiaurės ir vakarų žemaičiai palaikė glaudžius ryšius ir vieni kitiems padėjo. Toks jų bendradarbiavimas pastebimas ir kovose prieš Mindaugą.

         1248-1252 m. vykstant vidaus karams Žemaitija suskilo į dvi stovyklas. Vykinto pusėje prieš Mindaugą kovėsi tik vakarų žemaičiai. Šis karas padarė didelę įtaką žemaičių kunigaikščiams, nes po to šie kunigaikščiai vis rečiau beminimi oficialiuose raštuose, o iškyla didžiūnai.
         1251 m. Mindaugas puolė pagrindinę Vykinto valdą – Tverus  (Tverų mūšis) , bet jos nepaėmė ir pats buvo sužeistas. Kunigaikštis Vykintas šiame mūšyje žuvo.

Lopaičių dolmenas
Lopaičių dolmenas

         

         1253 m. atsinaujino žemaičių kovos su Livonijos ordinu.
         1255 m. Žemaičiai jungtinių pajėgų vadu išsirinko kunigaikštį Alminą. Šioje sueigoje jis suformulavo visą politinę programą, kurioje buvo numatyti ne tik konkretūs žemaičių veiksmai, bet ir tolimesni šių veiksmų tikslai.
         1259 m. įvyko Skuodo kautynės, kuriose žemaičiai nugalėjo Livonijos kryžiuočius. Žuvo 33 riteriai. Žemaičiai, tuo metu vykdydami atskirą nuo Mindaugo, 1251 m. sudariusio taikos sutartį su Livonijos ordinu, politiką, intensyviai puldinėjo Livoniją.
        1260 m. liepos 13 d. Durbės mūšis  kuršių žemėje, prie Durbės ežero (dab. Durbės savivaldybė, Latvija), kurio metu žemaičiai, vadovaujami kunigaikščio Almino,  ir iš Ordino kariuomenės persimetę kuršiai ir estai sumušė kryžiuočius.
        Vokiečių jungtinė kariuomenė siekė užgrobti Žemaitiją ir sujungti abiejų ordino dalių valdas, o tiesiogiai – išlaisvinti iš žemaičių blokados Karšuvos žemėje pastatytą vokiečių Georgenburgo pilį. Spėjama, kad tai Vilkų Lauko piliakalnis (dab. Šilalės rajonas, ant Jūros kranto, šalia Žvingių.). Jungtinei vokiečių kariuomenei iš Klaipėdos žygiuojant Georgenburgo pilies link, žemaičiai netikėtai įsiveržė į Vokiečių ordino valdomą Kuršą. Šiuo manevru jie supainiojo priešo planus ir privertė jį pasukti ginti Kuršo.
        Mūšiui prasidėjus, iš Vokiečių ordino kariuomenės pasitraukė kuršiai, dalis jų puolė vokiečius iš užnugario. Ordino kariuomenės padėtį silpnino jos dalių tarpusavio nesutarimai ir tai, kad jungtinė kariuomenė neturėjo vieno, visų pajėgų veiksmus derinanančio vado. Ėmė trauktis estai, panika apėmė ir vokiečius. Žemaičiai priešą staigiai apsupo, daugelį riterių nukovė, persekiojo bėgančiuosius.
        Žuvo apie 150 ordino riterių ir daug karių, ordino kariuomenės vadai Burhardtas von Hornhausenas, Heinrichas Botelis ir karalaitis Karolis su savo daliniu.
        Durbės mūšis buvo didžiausias XIIIa. ir XIV a.  laimėjimas per karus su Vokiečių ordinu. Jis parodė Žemaičių žemių konfederacijos jėgą. Po mūšio Baltijos šalyse pasikeitė politinė padėtis: Livonijos ordinas iš Durbės (Livonijoje) ir Georgenburgo pilių išvedė savo įgulas, Livonijos ordino ir Vokiečių ordino pavergtose žemėse sukilo kuršiai, žiemgaliai, estai, prasidėjo Didysis prūsų sukilimas, trukęs 14 metų (1260–1274 m.).
        Lietuvos karalius Mindaugas nutraukė taiką su Livonijos ordinu, vėl ėmė kariauti su vokiečių riteriais. Durbės mūšis sužlugdė Vokiečių ordino bandymą greitai užgrobti Žemaitiją, iki XIII a. aštuntojo dešimtmečio sustabdė jo veržimąsi į rytus. Tai leido sustiprėti Lietuvos valstybei.
       1329 m. kryžiuočiai, vadovaujami Čekijos karaliaus Jono Liuksemburgiečio, apgulė Medvėgalio pilį, kurioje buvo apie 6000 žmonių. Žemaičiai atkakliai gynėsi, bet buvo priversti pasiduoti. Vyrus, moteris ir vaikus pakrikštijo, bet netrukus jie vėl grįžo į savo senąjį tikėjimą.
       1336 m. vasario 25 d. vyko Pilėnų pilies, stovėjusios Trapėnų žemėje, šturmas. Žemaičiai, vadovaujami kunigaikščio Margirio,  ypač narsiai gynėsi, bet, nematydami vilties atsilaikyti, galiausiai patys pasirinko mirtį. 
         Ilgą laiką buvo manoma, kad Pilėnų būta ant Punios piliakalnio, tačiau kai kurie istorikai mano, kad ji buvo Žemaitijoje. Istorikas Alvydas Nikžentaitis mano, kad Pilėnų būta ant Molavėnų (Graužių) piliakalnio Raseinių rajone, tarp Viduklės ir Nemakščių. Istorikas Tomas Baranauskas spėja Pilėnus buvus Kaltinėnuose. Archeologas Gintautas Zabiela spėja buvus ant Ižiniškių piliakalnio. Siūloma ir daugiau įvairių variantų, tokių kaip: Batakių piliakalnis, Bilionių piliakalnis.

Bilionių piliakalnis XX a. pradžioje.
Bilionių piliakalnis XX a. pradžioje.  FB Lietuva senosiose fotografijose nuotrauka

 

            1420 m. Lietuvos valdovas Vytautas laiške  imperatoriui Zigmantui lotyniškai rašė: „Žemaičių žemė yra žemiau Lietuvos“. Kodėl aukštumose išsidėstęs kraštas buvo tapatinamas su žemuma – iki šiol neatskleista mįslė.
          Telšiai laikomi Žemaitijos  sostine , nors istoriškai Žemaičių žemės centras visad buvęs Medininkų žemėje, Medininkuose (dabartiniai Varniai). Būtent Medininkų žemė buvo nuolatinis kryžiuočių taikinys – į ten vedė daugelis jų žygių, kai buvo puolami žemaičiai.     

        Po 1336 m. žemaičiai buvo priversti atsisakyti aktyvių veiksmų su ordinu. 
        1382 m. spalio 31 d. Dubysos žiočių saloje Jogaila ir Skirgaila  trmis sutartimis su vokiečių ordinu  pasižadėjo apsikrikštyti, padėti Ordinui prieš jo priešus bei Ordinui buvo atiduotas Žemaičių plotas tarp abiejų Ordino dalių iki Dubysos. Tačiau Jogaila, matyt, jau 1383 metais žinojo apie projektą kviesti jį Lenkijos karaliumi ir sutuokti su Jadvyga, ir jo politika įgavo savarankišką kryptį. Nutraukę su Jogaila santykius, kryžiuočiai labiau susidomėjo Vytautu ir, jį pakrikštiję, vėl iš jo ėmė kaulyti užrašyti Žemaitiją.

            1383 m. Žemaičius Ordinui buvo užrašęs Jogaila, o 1384, 1392, 1400, 1409 m. ­– Vytautas.
            1398 m. spalio 12 d. Vytautas Didysis sudarė Nemuno saloje su Kryžiuočių ordinu sutartį (Salyno taika), pagal kurią Didžioji Lietuvos Kunigaikštystė Ordinui užrašė Žemaičius iki Nevėžio upės. Iki to laiko žinomi Žemaičių padovanojimai Ordinui buvo tik pergamentiniai pažadai. Šį kartą Žemaičius Ordinas tevaldė tik iki 1401 m., kol Vytautas Vilniaus ir Radomo aktais formaliai įgijo LDK titulą. Tais pačiais metais sukilę žemaičiai sunaikino dvi pilis, kurias Ordinas buvo pasistatęs Žemaitijoje, tad po to Ordinas Žemaitijoje nebeturėjo kur beįsitvirtinti ir jam liko daryti vien įprastus karinius žygius. Po to Ordinas Vytautą apkaltino tuo, kad šis sukurstė žemaičius.
            1410 m. įvyko Žalgirio mūšis, po kurio baigėsi žemaičių karai su kryžiuočiais.
            1411 m. vasario 1 d. Vyslos saloje priešais Torunę Lietuvos ir Lenkijos valstybės pasirašė sutartį su Vokiečių ordinu, pagal kurią Vytautui ir Jogailai iki gyvos galvos atiteko Žemaičių žemė. Žemaičių seniūnu Vytautas paskyrė Kęsgailą Valimantaitį.
            1411-1795 m. Žemaitija buvo seniūnija. Tai teritorinis administracinis vienetas, kuris iki pat Nevėžio apėmė vakarinę Lietuvą. Ją sudarė žemės, o vėliau ­ valsčiai. XVI a. pirmoje pusėje čia veikė 29 valsčiai, kurie vėliau beveik nekito. Be jų, į Žemaitijos seniūniją dar įėjo Jurbarko apylinkė ir didžiojo kunigaikščio Skirsnemunės dvaras (Užnemunės apylinkės, priklausiusios Vilkijos ir Veliuonos valsčiams bei Skirsnemunės ir Jurbarko dvaras).
           1441 m. Žemaitija tapo autonomiška LDK sudėtyje. Tais pačiais metais Žemaitijai buvo suteiktas oficialus Kunigaikštystės statusas ir ji buvo įtraukta į LDK, o vėliau ir į ATR valdovų titulus.  Jos kunigaikščiu titulavosi Lietuvos Didysis kunigaikštis.
          1413 m. Vytautas pirmasis iš Lietuvos valdovų Žemaičiams suteikė privilegiją (šio dokumento tekstas nėra išlikęs).
          Dėl Žemaitijos geopolitinės padėties ir kitų priežasčių XV–XVI a. čia susiklostė lengvesnė nei likusioje LDK dalyje baudžiavos forma (dauguma valstiečių nėjo lažo, nemažą jų dalį sudarė vad. laisvieji žmonės).

         Žemaitija ilgiausiai išlaikė pagonybę ir paskutinieji Europoje tapo krikščionys.
         Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas ir Lenkijos karalius Vladislovas Jogaila,  tikėdamiesi susilpninti Ordino pretenzijas į Žemaičių žemę bei norėdami priartinti LDK prie Vakarų Europos kultūros, 1387 m. pradėjo krikštyti Lietuvą pagal Romos katalikų apeigas, tačiau dėl tuo metu susiklosčiusių istorinių ir politinių aplinkybių Žemaitija liko nepakrikštyta. 1413 m. Vytautas ir Jogaila, savaitei nuvykę į Žemaitiją, simboliškai ją krikštijo.  Žemaičių krikštas buvo baigtas 1417 m., įsteigiant Žemaičių   vyskupystę su centru Medininkuose (dabar – Varniai) ir paskyrė pirmąjį Žemaičių vyskupą Motiejų Trakiškį. Vytauto iniciatyva Varniuose buvo pastatyta Šv. Aleksandro bažnyčia.
             Krikštytojai plaukė laivais Dubysos upe, o kelionę baigė pėsčiomis prie Luokės ant Šatrijos kalno. Kelionės metu buvo pakrikštyti keli tūkstančiai žemaičių.   
             Žemaičių krikšto 600 metų jubiliejus buvo minimas 2013 metais Telšiuose, Žemaičių Kalvarijoje ir Varniuose.

      

Šv. Aleksandro bažnyčia, XX a. pr.
Šv. Aleksandro bažnyčia, XX a. pr.   FB Lietuva senosiose fotografijose nuotrauka


       

             Kiti svarbūs Žemaitijos centrai buvo Raseiniai, Kražiai ir Šiauliai: šiuose miestuose rinkdavosi Žemaitijos seniūnijos seimeliai.
         1441 m. Žemaitija tapo autonomiška LDK sudėtyje. Tais pačiais metais Žemaitijai buvo suteiktas oficialus Kunigaikštystės statusas ir ji buvo įtraukta į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, o vėliau ir į Abiejų Tautų Respublikos  valdovų titulus.
          Dėl Žemaitijos geopolitinės padėties ir kitų priežasčių XV–XVI a. čia susiklostė lengvesnė nei likusioje LDK dalyje baudžiavos forma (dauguma valstiečių nėjo lažo, nemažą jų dalį sudarė vad. laisvieji žmonės).
        
         1790 m.
Žemaitijoje gyveno apie 327.000 gyventojų.
         Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo (1795 m.),visiems laikams sunaikinusio šią valstybę,  atiteko Rusijai, nuo 1843 m. įėjo į Kauno guberniją. Po šio padalijimo Žemaitijos kaip reikšmingesnio teritorinio vieneto irgi nebeliko nė žymės.

          XVIII ir XIX a. sandūroje (Vakarų) Žemaitijoje, daugiausia vietos bajorų pastangomis, ėmė sparčiai plėtotis lietuviakalbė raštija, o XIX a. pradžioje čia kilo pirmoji lietuvių tautinio judėjimo banga.