Žemaitijos kultūros istorija

Klaipėda. Taravos Anikė ir paminklas Simonui Dachui. 1939 m
Klaipėda. Taravos Anikė ir paminklas Simonui Dachui. 1939 m. FB Lietuva senose fotografijose nuotrauka

 

         

         1547 m. žemaičių kalba parašyta pirmoji lietuviška (?) knygaMartyno MažvydoKatekizmuso prasti [paprasti] žodžiai, mokslas ir skaitymo rašto giesmės, dėl krikščionystės bei dėl bernelių jaunų naujai suguldytos (...).

         Martynas Mažvydas Vaitkūnas (apie 1510 m. – 1563 m. gegužės 21 d. Ragainėje (vok. Ragnit, lenk. Ragneta, rus. Неман, Neman, Mažoji Lietuva).  Martynas iš Mažvydų giminės, Vaitkaus sūnus,  gimė pietų Žemaitijoje, galbūt apie Žemaičių Naumiestį, Gardamą, Šviekšną,   apie 1510  ar 1520 m. miestelėno šeimoje. Z. Zinkevičiaus nuomone, M. Mažvydo bajorų kilmės motina, B. Vilento tėvo bajoro sesuo, greičiausiai buvo ištekėjusi už nebajoro Vaitiekaus Mažvydo, rašytojo tėvo. Kilmės versijų aiškinimui turi reikšmės M. Mažvydo prisipažinimas laiške kunigaikščiui Albrechtui, rašytame iš Ragainės, kad jis nemoka dirbti žemės ūkio darbų. Tad gal iš tikrųjų augo ne valstiečio šeimoje. Suprantama, tokia prielaida – dar ne įrodymas.

           Jaunystėje dirbo ir mokėsi Vilniuje.   Tikslių žinių apie Mažvydą turima nuo 1546 m. Lietuvoje jis buvo persekiojamas už reformacijos skleidimą, todėl, priėmęs Prūsijos hercogo Albrechto kvietimą, atvyko į Karaliaučių. „Katekizmą parašė vūdamas studentu 1547 m.

        1549 m. M.Mažvydas atvyko į Ragainę ir ten pragyveno visą savo amžių. Pagal paprotį jis turėjo vesti mirusio klebono našlę, kuri buvo likusi su 9 vaikais. Tačiau netrukus našlė ir 3 jos vaikai mirė maru, ir Mažvydas vedė jos vyresniąją dukterį, kartu šelpė likusius žmonos brolius ir seseris. Algos jam neužtekdavo, turėjo verstis žemės darbu. Po kelerių metų jis buvo paaukštintas – paskirtas Ragainės apskrities archiadiakonu. Be to, buvo vertėjas prie apskrities viršininko.

79 psl, knyga buvo išspausdinta 200-300 egz.  
Pirmosios lietuviškos knygos 6 dalys:
1. Dedikacija lotynų kalba „Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei“ parašyta ketureiliu.
2. Lotyniška pratarmė.
3. Eiliuota lietuviška pratarmė „Knygelės pačios bylo lietuvinykump ir žemaičiump“ („Knygelė pati byloja lietuvininkams ir žemaičiams“. Mažvydas savo vardą ir pavardę pasirašė akrostichu, yra  112 eilučių kūrinys. Pirmaisiais žodžiais joje kreipiamasi į Lietuvos  ir Žemaitijos gyventojus.
4. Elementorius. Anų laikų katekizmuose paprastai būdavo pateikiami ir vadovėliai vaikų pradiniam švietimui. Mažvydo katekizme yra 4 puslapių elementorius. Jame paskelbta pirmoji letuviška abėcėlė. Duoda 23 didžiąsias raides lotynišku šriftu ir 25 mažąsias raides gotišku šriftu.
5. Katekizmas (pamokymai).
6. 11 giesmių rinkinėlis su natomis.

Pirmosios lietuviškos knygos kalba. Ją išsamiausiai tyrinėjo kalbininkas, kalbos istorikas  Zigmas Zinkevičius. Katekizmo kalbos pagrindas žemaitiškas, bet yra nemaža ir aukštaitybių. 

Broliai seserys, imkit mane ir skaitykit

Ir tatai* skaitydami permanykit:

Mokslo šito tėvai jūsų trokšdavo turėti,

Ale* to negalėjo nė vienu būdu gauti.

Regėti to norėjo savo akimis,

Taip ir išgirsti savo ausimis.

Jau nū(nai) ko tėvai niekada neregėjo,

Nū(nai) šitai visa jūsump atėjo.

Veizdėkit ir dabokite, žmonės visi,

Šitai eina jusump žodis dangaus karalystės.

Maloniai ir su džiaugsmu tą žodį priimkit,

Ajūsų ūkiuose šeimyna mokinkit.

Sūnūs, dukterys jūsų turi tatai mokėti,

Visa širdim turi tą Dievo žodį mylėti.

Jei, broliai seserys, tuos žodžius nepapeiksit,

Dievą Tėvą ir Sūnų sau mylu padarysit.

Ir pašlovinti po akimis Dievo būsit.

Visuose daiktuose palaimą turėsit.

Šituo mokslu Dievą tikrai pažinsit

Ir dangaus karalystėn prisiartinsit.

Skaitant Prakalbos eilučių pirmąsias raides nuo trečios iki devynioliktos eilutės, išryškėja lotyniška forma: MARTJNVS MASVJDJVS – Martinus Masvidius.

 Ilgą laiką buvo manoma, kad M. Mažvydo „Katekizmas“ (1547 m.) yra pirmasis lietuviškas tekstas. Tačiau 1962 m. Vilniaus universiteto rankraštyne surastas dar senesnis tekstas. 1503 metais buvo išleistas „Traktatas kunigams“.

 

Dionizo Poškos krikšto įrašas. Žemalės parapija.
Dionizo Poškos krikšto įrašas. Žemalės parapija.


 

           Dionizas Poška gimė apie 1764 m. Lėlaičių dvare  (Telšių apylinkėse) – 1830 m.  Bardžiuose, palaidotas Kaltinėnų parapijos kapinėse.  XIX a.  rašytojas, teisininkas, vienas žymiausių kultūros veikėjų. Žymiausias D. Poškos kūrinys – „Mužikas Žemaičių ir Lietuvos“.
          Barzdžiai XIX a. pradžioje tapo ryškiu lietuvių kultūros židiniu. Čia 1812 m. D. Poška nukirsdinęs seną ąžuolą ir išskobęs jo kamieną, įsteigė pirmąjį Lietuvoje senienų muziejų, vadinamąjį Baublį.

           Simonas Daukantas (1793 m. spalio 28 d. Kalviuose, dab. Skuodo rajonas – 1864 m. gruodžio 6 d. Papilėje, dab. Akmenės rajonas) – Lietuvos istorikas, rašytojas ir švietėjas, vienas iš pirmųjų tautinio atgimimo ideologų.
          Baigė Vilniaus universitetą, tarnavo Rygos generalgubernatoriaus kanceliarijoje. Nuo 1835 m. Senato valdininkas Sankt Peterburge, didesnę tarnybos dalį dirbęs už Lietuvos Metriką atsakingame Senato padalinyje. S. Daukanto ir jo bendražygių pastangomis iš carinės valdžios 1841 m. gautas leidimas steigti parapijines lietuviškas mokyklas Lietuvoje. Šis leidimas legalizavo jau veikiančias mokyklas ir leido plėsti jų tinklą, kas labai prisidėjo prie lietuvių kalbos išlaikymo ir plėtojimo.
           Jau Sankt Peterburge pradėjo bendradarbiauti su Motiejumi Valančiumi. 1850 m. grįžo į Žemaitiją. S. Daukantas tikėjo lietuvių tautą atgaivinti kultūrinės veiklos keliu, ne ginkluota kova.
           S. Daukantas pirmasis parašė Lietuvos istoriją lietuviškai. Jo darbai iš Lietuvos istorijos:

  • Darbai senovės lietuvių ir žemaičių (1822 m.);
  • Istorija žemaitiška (1838 m.);
  • Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių (1845 m.);
  • Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje (1850 m.).

       S. Daukantas sukūrė nemažai naujadarų, kurie prigijo lietuvių kalbos vartosenoje: laikrodis, vietovė, prekyba, vaistininkas, būdvardis, dantiniai, lūpiniai, nosiniai (priebalsiai). Bet kai kurie naujadarai taip ir nepaplito: karmūša (kautynės), aušrėnai (baltai), rūbdarbis (siuvėjas), vypsonė (spektaklis).

 

Paminklas vyskupui Motiejui Valančiui Varniuose. FB Lietuva senose fotografijose nuotrauka
Paminklas vyskupui Motiejui Valančiui Varniuose. FB Lietuva senose fotografijose nuotrauka


 

        Motiejus Valančius (gimė valstiečių šeimoje 1801 m. vasario 28 d. (senuoju stiliumi – 16 d.) Nasrėnų kaime, Salantų parapijoje  –1875 m. Kaune) – viena svarbiausių XIX a. vidurio Lietuvos religinio, kultūrinio ir politinio gyvenimo figūrų: Žemaičių vyskupas, švietėjas, aktyvus visuomenininkas, rašytojas. Laikytinas pagrindiniu demokratinių lietuvių visuomenės judėjimų – blaivybės sąjūdžio ir knygnešystės – organizatoriumi. Kaip rašytojas išgarsėjo su  Vaikų knygele ir Paaugusiųjų žmonių knygele, o parašęs Pasakojimą Antano tretininko ir Palangos Juzę tapo nusipelniusiu beletristu.
         1850-1870 metais buvo Žemaičių vyskupijos vyskupas.  1850-1864 metais jis rezidavo Varniuose, o nuo 1864 m. dėl to, kad palaikė 1863-ųjų sukilėlius, caro valdžia vyskupijos centrą įsakė perkelti į Kauną. Čia valdininkai lengviau galėjo kontroliuoti vyskupo veiklą.

         Oginskiai – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) ir Lietuvos bajorų didikų ir kunigaikščių (nuo 1783 m.) giminė, nuo XVII a. pabaigos dariusi didelę įtaką Lietuvos politiniame ir kultūriniame gyvenime.
Kildino save iš Riurikaičių. Giminės pradininkas Smolensko dalinio kunigaikščio Vasiliaus Hlašinos vaikaitis Dmitrijus Hlušonokas (miręs 1510 m.), kuriam 1486 m. Aleksandras padovanojo Uogintų (Kaišiadorių rajonas) dvarą. Pagal šį vietovardį giminė ir gavo Oginskių vardą. XVII a. Oginskiai rėmė stačiatikių bažnyčią, vėliau tapo katalikais. Svarbiausios giminės valdos buvo Žemaitijoje ir Baltarusijoje.

Rietavo bažnyčia 1969 m.
Rietavo bažnyčia 1969 m.