Janina Zvonkuvienė
Priartėjo lygiadienis. Eisiu su kalnu pakalbėti. Kai yra netoli, einu ant švento kalno – ant kokio nors alkakalnio. Kai tokio arti nežinau, einu ant beveik švento. O tokiais jau galima vadinti kiekvieną piliakalnį, menantį tolimas protėvių kartas, jų sumanumą vien savo rankomis visa ką išlaikyti, auginti, mokyti, apginti. Ir Motinos Gamtos nesužeisti. Palikti ją švarią, gryną būsimoms kartoms. Piliakalniai verti pagerbti. Jūs neinate? Manote, kad nėra ką su kalnu kalbėti... Nerastumėte nei žodžių, nei minties. Tačiau bent nueikite. Tuščiomis rankomis ir atvira širdim. Pasėdėkite tyloje, apžvelkite, pajauskite amžių tėkmę – kalnas pats į jus prabils. Jis pats jus ir vėl pasikvies...
Romuviečiai eina. Kai tik įsižiūrėjau tokių žmonių esant, negaliu jiems būti abejinga. Pasisekė ir susipažinti. Tai švarių sielų, lengvos sąžinės, dažnai gilaus intelekto, minimaliausių medžiagiškų poreikių žmonės. Čia paprastumas – būtiniausia sąlyga pabūti kartu. Jie visi jaučia gamtą, jos Kūrėją, patys jaučiasi esantys gamtos dalis. Branginti gamtą. Tikėti ja. „Kai religija nusigręžė nuo gamtos, pažiūrėkite, kas per tą laiką pasidarė su mūsų gamta. Žmogus, jo kūnas, taip pat gamtos dalis. Pažiūrėkime, kas pasidarė su žmonių sveikata, kai nepaisoma gamtos dėsnių“, – paprasčiausia mintis, kurią pasako Klaipėdos romuviečių vadovas Robertas Kėrikas, kai jo paklausia, kam ir kodėl taip „žaidžiama“... Neša romuviečiai po akmenį, neša terbelėse, maišeliuose iš gana toli, kad per kelis apsilankymus ant švento piliakalnio bent kuklų aukurą sukrautų. Ant šio kalno nėra nei akmenų, nei akmenėlių... Tik puri lengva žemelė, kurią įkibusios medžių šaknys. Algis iš čia pat, pakalnėje srūvančio mažai kam žinomo upelio pasemia vandens, pramaišo saują atsinešto cemento – sutvirtins suneštus akmenukus. Valentinas su atida ir meile padeda. Bus pradžia. Kitą kartą vėl visi eis tolokai į kalną, vėl kone kiekvienas atneš po akmenėlį – aukuras tvirtės. Bus užkurta ugnis, bus ji pagerbta ir aukuos jai paaukotos...
Įdedu nuotraukų iš Klaipėdos romuviečių sueigos, skirtos deivei Žemynai. Tai buvo 2016 08 15 ant Purmalių piliakalnio. Saulė ir šešėliai žaidė ant visų. Tyliai skambėjo kanklelės, dvelkė tikras dūmelis iš čia pat sukurtos ugnelės. Nurimę, pritilę pabuvo net vaikai. O paskui ir senas dainas padainavome šauniai, ir ratelius linksmai apsukome... Šešėliai ir saulelė tegu žaidžia... Saulėtą dieną gražiai žais ir ant jūsų – kai pagaliau nueisite su kalnu pakalbėti. Su dar neapnuogintu šventu kalnu.