Kamanų rezervate

Janina Zvonkuvienė

Kamanų rezervate3

 

           Gulėčiau toj pelkėj... Gulėčiau įkritusi lyg į storus šlapius žemės kailinius. Gulėčiau sau – nuo spanguolių apspangus. Viena ranka graibstyčiau šias branguoles – jos tokios naudingos, kad pačią gyvybę gali išgelbėt! Kita ranka glostyčiau kietastiebį šilą – šilinį viržį. Taip vaikystėj vadinom. Žvelgčiau galvelę pasukus į jį – kas gražumas smulkučių žiedelių! Švelniaspalviai varpeliai... Ir sužydi tada, kai viskas aplinkui jau žiedus numetę. Lyg paguodai. Lyg akiai poetų... Pasivarčius pasiekčiau ir gailį negailų. Sako, apsvaiginti jie gali. O kai svaigu, tai ir klaidu. Sako, dėl gailių pelkės klaidina. 

Kamanų rezervate

 

 

Kamanų rezervate2

             

               Drybsodama pasiekčiau paliesti ir slaptuolę pelkių pušelę. Nenuspėsi, iš kur ji išdygus. Ji neturi kamieno. Tik skečia platyn parkritus žaliai spygliuotas šakeles, šliaužia per storus šlapius žemės kailinius. Bene girdžiu gailų gervelių klyksmą? Gal jos vėl savo karolius – spanguoles skaičiuoja. Dar ir kokią laumę gal išvysiu, gal ne visos gervėmis virto... Kartą į ežerėlio atbradus atbėgusios laumės. Lieknutės, baltaplaukės, baltakrūtės vakaro prietemoje nuogutėlės ėmė teškentis. Ir staiga iš už tamsaus debesies išniro tekantis mėnuo. Mėnuo – jaunikaitis. Sidabro šviesa nutvilkė nuogas laumikes. Šiosios iš skaudžiausios gėdos tą patį mirksnį gervelėmis pavirto ir nuplasnojo į pelkių glūdumas. O ant samanų pamiršo raudonojo brangakmenio rubino karolius. Laumių karoliai buvo užburti, mėnulis jų nepasiekė, nes vietoj karoliuko – vis uoga raudona. Spanguolė. Ir dabar kiekvienais metais laumės gervelių sparnais plasnoja virš pelkės, savo karolius skaičiuoja. Kaži kur skaičiau šią legendą. Prisiminiau...

​    ​Kamanų rezervate5.


 

Kamanų rezervate8.

           Gulėčiau toj pelkėj... Gulėčiau įkritusi lyg į storus šlapius žemės kailinius. Aplink nėra nesuderintų spalvų. Jos persilieja... Čia viskas minkšta ir švelnu. Vandenėliai dangų atspindi. Tegu ūkanotą – vis tiek.Tai mažyčiai, tai platesni ar net platūs. Gulėčiau čia. Vienu delnu ežerokšnius tyrus pateškenčiau, kitu gal patį ežerą siekčiau. Neužterštą. Niekas į jį neįteka. Pats savimi gyvas. Prilytu, prisnigtu vandeniu. O giliai dugne – molynai nepralaidūs. Ir gruntiniai vandenys netoli – nebereikia kito... Sako, čia ežerų vandenys švarūs, bet rūgštūs. Žuvims ir žuvelėms neskanūs... Tik porą rūšių tegyvena. Užtat visokio kitokio gyvio aplinkui – gausu ir tiršta. Matomų ir nematomų... Jau kadais mokslininkų suskaičiuoti, išmatuoti, surūšiuoti ir užrašyti visi. Dabar štai švelniaakė gidė Sigutė viską išaiškins... 
   

Kamanų rezervate7

     
 

Kamanų rezervate9


 

Kamanų rezervate1



                O mes eisim aplink nutiestu lieptu. Per šitokį ilgą liepto ilgį lapai nugrėbti ir nušluoti. Kad nepaslystume. Lieptas šis ilgas, jis veda per mišką – tai margą, tai vienodą – per kiminus, per Kamanas... Taigi buvom Kamanų rezervate. Kur kiminai aukštapelkę laiko. Patys įmirkę ir galintys kelias dešimtis kartų daugiau vandens išlaikyti, nei patys sveria... Kur aplink miškai vien pačiai gamtai ir mokslui terūpintys... Tik tiek, kiek leista, kiek tilteliai nutiesti, ūkanotą spalio dieną ir pavaikščiojome.
          Akmenės rajonas. Vežė Regina Narutavičiūtė. Vaišingiausia kada nors sutikta žemaitė. Ji nuo Nevarėnų. Telšių rajonas. Gydytoja. Gelbstinti gyvybes Klaipėdoje. Pažvelgiau į parsivežtas kelionės nuotraukas – ir tą kvapą vėl pajutau. Tai ir guluosi ten... Rudenio lapai, rudenio drėgmė ir kvapai. Kiminai, takas, spanguolės... Spalvos. Guliu ten toj pelkėj - įkritus lyg į žemės kailinius storus... Gamtos laisvė! Guliu...
          Fotografuota 2016 10 08. Bus ir daugiau šio to iš šios kelionės.

Kamanų rezervate4


 

Kamanų rezervate10


 

Kamanų rezervate12

 

Kamanų rezervate11