www.kopos.lt
Seniai, seniai toje vietoje, kur dabar yra Karvaičių kalnas, saloje stovėjo likimo dievaitės Laimos šventykla, o pilį toje saloje valdė kunigaikštis Karvaitis. Vieną rudenį kunigaikštis susilaukė dukrelės. Mažylė, matyt, deivės Laimos globojama augo daili, protinga, geros širdies. O kai tėvai jai Neringos vardą davė, mergaitė ne dienomis, o, regis, valandomis ėmė augti. Devynių mėnesių jau daili mergina buvusi.
Aštuoniolikos sulaukusi nepaprastais darbais išgarsėjo. Audros metu įbrisdavo į jūrą ir, už inkarų paėmusi žvejų laivus, atplukdydavo juos prie kranto. Girių tankmėje pasiklydusiam keleiviui kelią parodydavo. Vežimą, smėlyje įklimpusį, ištraukdavo.
Toli pasklido garsas apie merginos grožį ir gerumą, minios jaunikių rėžė apie ją sparną. Tačiau ji pareiškė tekėsianti tik už to, kuris per marias iki Ventės pilies akmenį permesiąs. Šią užduotį sugebėjo atlikti tik pats Ventės pilies paveldėtojas, ir Neringa tapo jo sužadėtine. Užsirūstino dėl Neringos savivalės Bangpūtys, slapčia tikėjęs, kad neatsiras tinkamo jaunikio ir galiausiai jis pats vesiąs Neringą, sukėlė baisią audrą.
Trylika dienų ir naktų dangus su žeme maišėsi. Keletą metų siautė audra, jūros bangos sunešė gausybę smėlio, užtvindė laukus ir pievas, grasino Ventės piliai. Tuomet milžinė Neringa sumanė apginti žmones nuo Bangpūčio užmačių. Prisisėmusi prijuostėn smėlio, brido į vandenį, ir, kur smėlį bėrė, ten kopa kilo. Milžinė supylė ištisą sausumos ruožą – smėlio taką, atskyrė šėlstančią jūrą nuo marių – bangoms ir vėjui kelią pastojo, žvejams ramią įlanką atitvėrė. Nuo to laiko tarp vandens įsiterpusią smėlio juostą žmonės Neringa praminė.
Praėjo daug metų. Senasis kunigaikštis Karvaitis, namiškių globojamas, ramiai leido karšinčiaus dienas. Kraštą valdė Neringa su vyru, ir žmonės gyveno laimingai: aruoduose netrūko grūdų, tinkluose – žuvų. Tačiau iš vakarų ir iš pietų atjoję šarvuoti riteriai ugnimi ir kalaviju ėmė niokoti Lietuvos žemę. Gindama savo kraštą žuvo ir Neringa, padėjo galvas visa jos giminė.