Eugenijus Šuldiakovas, „Šilainės kraštas“
Pasukus nuo pagrindinio kelio į Saugų centrą, dešinėje pusėje prie posūkio stovi mėlynas ženklas su užrašu „Kukorai 1“. Dabar jau nebeaišku, kur baigiasi Saugos ir kur prasideda Kukorai. O visai neseniai, beveik prieš aštuoniasdešimt metų, šiuos kaimelius skyrė aiški riba.
Šio kaimo oficiali istorija prasideda nuo 1540 metų mokesčių rinkimo knygoje rasto užrašo „Bartel Kucker“. Tai stambiausios sodybos šeimininko Baltramiejaus Kukoro vardas ir pavardė. Tame pačiame dokumente dar minimas jo brolis arba sūnus Symon Kucker ir dar keletas darbininkų. Verčiant šį žodį „kukurai“ iš senosios prūsų – lietuvininkų kalbos, jis reiškia viršutinę nugaros dalį, pečius, ant kurių tada buvo pernešami kroviniai. Beje, dabartinės Saugos tuo metu buvo vadintos Matz Mantrim, arba Motiejaus Mantrimo, vardu. Po šimto metų žemėlapyje gyvenvietė buvo pažymėta kaip Kukoraiten (Kukoraičiai). Toks kaimo pavadinimas buvo minimas įvairiomis variacijomis net penkiolika kartų. O iš viso rašomas virš 20 skirtingų būdų iki pat pokario laikų, kol galiausiai tapo toks, kokį mes jį žinome dabar – Kukorai.
XVII amžiaus pabaigoje kaimas tapo seniūnija, kuriai priklausė Rūgulių ir Šušės apylinkės, o vadovavo jai vageris (seniūnas).
Kiek komiška, o gal ir kai kam sukelianti dviprasmiškas emocijas istorija aprašoma teismo dokumentuose. 1695 metų vasario mėnesį Kukorų kaimo seniūnas Balčius atvyko pas prisiekusįjį į Šilokarčiamą ir pareiškė norįs priimti gyventi berną Grigulį kaip savo dukters Trudės žentą. Atrodo, kas čia blogo – jaunimas nori pradėti bendrą gyvenimą, tačiau yra vienas „bet“… Mergaitei neseniai buvo suėję tik aštuoneri metai. Prisiekusiojo sprendimu, Grigulis turėjo palaukti, kol mergaitei sukaks 12 metų. Tuomet jis galėsiąs ją vesti ir gauti pusę viso Balčiaus turto, nes Trudė buvo vienintelė dukra. Nepraėjus sutartiems ketveriems metams, Grigulis kartu su sužadėtine buvo apklaustas Klaipėdos valdžios įstaigoje, dalyvaujant vyresniajam kunigui Jakobui Koncijui. Pastarojo nuomone, iš išvaizdos Trudė atrodė dar nepilnametė, tačiau jos tikrojo amžiaus nustatyti buvo neįmanoma, nes Verdainės kunigo liudijimu, ji jo pirmtako buvo skubiai pakrikštyta namie, o krikštas neįtrauktas į bažnyčios registracijos knygas. Todėl galima daryti išvadą, kad „įgimta negalia“ trukdė jai natūraliai vystytis, tad Trudė galėjo būti vyresne, nei atrodė. Tai, kas pasakyta, buvo patvirtina jos geru susivokimu tikėjimo dalykuose. „Kadangi jaunikis turi 18 metų, o jaunoji, kaip minėta, vertinama ne pagal metus, o pagal savo nuovoką, kadangi abu yra tikintys krikščionys ir turi tėvų sutikimą, ši pora siunčiama prisistatyti ponui Verdainės kunigui, idant būtų surišta“. Štai tokia istorija atkeliavo iš praeities dokumento iki mūsų laikų.
Dar vienas dokumentas pasakoja apie XVII teismų darbą. Šilokarčiamos valsčiuje teisėjai pasirinko sau pavaldų būrį policininkų (tais laikais jie buvo vadinami haidukais). Tai 7 ūkininkai iš Jonelio Kindšo (Žibų) kaimo, kurie buvo atleisti nuo lažo ir įpareigoti sulaikyti nusikaltėlius ir valkatas, juos saugoti ir pergabenti į kitą vietą. O taip pat pristatyti skubius valdiškus laiškus į Vyžus ir Kukorus.
Apie 1750 metus šiek tiek atokiau buvo įsteigta Kukorų karčiama ir vėliau – dvaras. Keturių pastatų kompleksas buvo įkurtas šalia pagrindinio kelio, bet atokiau nuo pačios gyvenvietės, matyt, dėl tam tikro išskaičiavimo. Tuo metu karčiamos turėjo nemažai įvairiausių funkcijų. Jos aprūpindavo aplinkinius kaimus prekėmis, užsiimdavo degtinės gamyba, turėjo alaus daryklą, taip pat vertėsi pašto paslaugomis, nakvynės namų verslu ir žemės ūkio veikla. Ji turėjo karališkos karčiamos statusą, mokėdama žymų pelno mokestį, nes Šilokarčiamos valdžia norėjo turėti monopoliją alaus ir degtinės gamybai, kuria išskirtinai užsiiminėjo karčiamos.
Yra vis dar išlikę dvaro liekanos – iki šių dienų vienintelis pastatas, kurį galima pamatyti, pervažiavus geležinkelį už Saugų, kairėje pusėje. Ant jo fasado užrašyta data – 1923 metai. Sklido kalbos, kad dvare buvo kilęs gaisras. Ir visai įmanoma, kad šis namas atstatytas būtent minėtu laiku. Prieškario žemėlapiuose pavaizduoti kvadratu išdėstyti 4 pastatai. Kas atsitiko vėliau, galima tik spėlioti – karas ir sovietų valdžia „pasirūpino“ dvaro likimu.
Karaliaus Frydricho I pastangomis buvo išleistos mokyklų nuostatuos ir įsteigtas mokytojų išlaikymo fondas. 1736 m. Šilokarčiamos valsčiuje, šalia jau esančių bažnytinių mokyklų buvo patvirtintos ir kuriamos naujos mokyklos. Taip pat ir Kukoruose. Čia mokykla buvo įsteigta 1748 m., o mokytojauti paskirtas ponas Verneris.
XVII amžiaus antroje pusėje suaktyvėjo tikinčiųjų veikla. Kūrėsi naujos parapijos, bažnyčios ir filijos (filija – tai bažnyčia, neturinti parapijos, priklausanti nuo kitos bažnyčios, turinčios parapiją). Tačiau pritarimo nesulaukė vyresniojo kunigo Volfo pasiūlymas įkurti Kukorų bažnytinę filiją su bažnytiniu mokytoju. Tuo tarpu gaisrai tris kartus nuniokojo Rusnės bažnyčią ir kleboniją su visais bažnyčios pinigais. Apskrities liuteronų bendruomenei tai buvo tikrai sunkus laikotarpis – per keletą kartų ugnis pasiglemžė Verdainės kleboniją. Tad yra visiškai suprantama, kodėl vyriausiojo kunigo noras nebuvo patenkintas, o netrukus gretimuose Sauguose buvo pastatyta bažnyčia.
Devyniolikto amžiaus pradžioje, sparčiai vykstant ūkines veiklos plėtrai kaimuose, palei pagrindinį kelią buvo statomi olandiško tipo kepuriniai malūnai. Šios malūnų konstrukcijos tipas dažniausiai statomas visame Mažosios Lietuvos regione. Iš viso tuo metų malūnų skaičius viršijo 160. Vien Kukoruose jų buvo du, o gretimuose Sauguose keturi. Po karo vėjo malūnų praktiškai nebeliko: šalia Kukorų driekėsi antra vokiečių gynybos linija. Tai, ko gero, buvo puikūs taikiniai artilerijai šaudyti.
Dar viena vieta, kuri užima savo vietą istorijoje, apie kurią verta papasakoti, tai – geležinkelio stotis. 1875 metais į eksploatacija buvo priduotas Klaipedos-Pagėgių geležinkelio ruožas. Kartu su dviem sustojimo vietomis Kukoruose ir Juknaičiuose. Šalia stoties taip pat buvo pastatytas namas, skirtas aptarnaujančiam personalui apgyvendinti. Čia turėjo savo butus stoties viršininkas, telegrafo darbuotojai bei jų šeimos. Apie visa tai man papasakojo ten dabar gyvenantis ponas Jonas. Sovietiniais laikais iš čia keliaudavo mediena į Suomiją. Stotis veikė iki pat 1986 m. Atkūrus nepriklausomybę stotis buvo apgyvendinta žmonių, ir dabar tik skardinė lentelė su užrašu „Kukorai“ primena, jog kažkada iš čia keliaudavo kroviniai ir keleiviai.
Pravažiavus visą gyvenvietę vis dar matytii išlikę raudonų plytų pastatai, kai kurie iš jų vis dar puikiai išsilaikę. Šaunu, jog vietiniai žmonės rūpinasi istoriniu paveldu. Dėkoju visiems prisidėjusiems prie šio straipsnio rašymo.
Šaltiniai:
J Sembritzki, U .Bittens „Šilokarčiamos istorija“.
http://wiki-de.genealogy.net/Kukoreiten
Informacija pasidalino Donatas Jaunius (Saugos), p. Jonas (Kukorai)
Nuotrauka –atvirukas Sauliaus Stankevičiaus.
Nuotraukos iš autoriaus asmeninio archyvo.