Tautinis paveldas Žemaitijoje

Domo Kazragio nuotrauka
Domo Kazragio nuotrauka


             Žemaitija – etninis regionas dabartinėje šiaurės vakarų Lietuvoje (svetainės kūrėjai Žemaitija laiko teritoriją nuo Dubysos iki Baltijos jūros, nuo Nemuno iki Latvijos sienos - A. D.). Atskira žemaičių gentis centrinėje dabartinės Žemaitijos dalyje baigė formuotis apie V a. Žemaitija pirmą kartą paminėta 1219 m. Ipatijaus metraštyje. Iš visų lietuvių etninių grupių Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje tik Žemaitija turėjo savarankiškos seniūnijos teises, kurios galiojo beveik 400 metų. Žemaitijoje klestėjo amatai – dailidės statydavo namus, gamindavo baldus, siūlams verpti ratelius; darbo turėjo kubiliai, klumpadirbiai, batsiuviai, siuvėjai, audėjos, račiai, kalviai, kailiadirbiai. Ypač populiari buvo puodininkystė; amato paplitimu ir darbų gausa žemaičių puodžiai lenkė visus kitus Lietuvos regionus. Kurti ir kūriniai „sielai atsigauti“ – mažosios architektūros paminklai. XIX–XX a. pirmoje pusėje Žemaitijoje buvo gausu tik šiam regionui būdingų ant žemės statomų ar medžiuose kabinamų medinių koplytėlių, stovėjo koplytstulpiai, stogastulpiai, kryžiai, papuošti polichrominėmis šventųjų figūrėlėmis. Lankantis Žemaitijoje tiesiog būtina paskanauti žemaičių tradicinių gėrimų ir valgių – mėtų arbatos, džiovintų obuolių giros, troškintų kopūstų su kiaulės koja, kruopinių vėdarų, bulvinių blynų, šventinio kastinio, o gal rasalynės ar cibulynės?

 

Kastinys.Europos Komisijos nuotrauka
Kastinys. Europos Komisijos nuotrauka

 
            

             Tautinis paveldas, tiek tradiciniai amatai, tiek kulinarinis paveldas, yra svarbi šalies etninės kultūros dalis. Iš kartos į kartą perduodama patirtis ir specialūs įgūdžiai, atkuriamos istoriškai susiformavusios tradicijos palaiko tautos gyvybingumą, parodo pasauliui šalies tautinį veidą. Tautinio paveldo produktų, daugiausia gaminamų rankomis iš vietos išteklių, pagal technologijas, būdingas konkrečiai kaimo vietovei ar etnografiniam regionui, išsaugojimas ir puoselėjimas yra svarbi tiek miesto, tiek kaimo vietovių ekonominio ir socialinio gyvybingumo bei patrauklumo didinimo priemonė.Tautinio paveldo puoselėjimas, kaip alternatyva žemės ūkio veiklai, galėtų tapti itin patrauklus kaimo jaunimui, leistų užtikrinti tautinio paveldo produktų, kaip etninės kultūros vertybių, perėmimą ir išsaugojimą, tradicijų tęstinumą. Šiandien, kai daugelis kaimo žmonių atsisako žemės ūkio veiklos, vietovėse, mažiau palankiose ūkininkauti, amatai ir alternatyvusis verslas galėtų būti pagrindinis daugelio kaimo žmonių pragyvenimo šaltinis. Siekdamas užtikrinti tautinio paveldo produktų valstybinę apsaugą, išsaugoti sukauptą tradicinių amatų patirtį ir tautinio paveldo produktus kaip neatsiejamą mūsų etninės kultūros dalį bei pritaikyti juos dabarties poreikiams, Lietuvos Respublikos Seimas 2007 m. birželio 26 d. priėmė Tautinio paveldo produktų įstatymą (Žin., 2007, Nr. 77-3043) (toliau – TPP įstatymas), kurio tikslas – užtikrinti tautinio paveldo produktų valstybinę apsaugą, įgalinti sukauptos tradicinių amatų ir kulinarinio paveldo patirties išsaugojimą ir sklaidą.Lietuvos Respublikos Vyriausybė, įgyvendindama Lietuvos TPP įstatymo nuostatas, 2007 m. spalio 2 d. nutarimu įgaliojo Žemės ūkio ministeriją (toliau – ministerija) nuo 2008 m. sausio 1 d. atlikti Tautinio paveldo produktų institucijos funkcijas ir parengti teisės aktų, kurių reikia Lietuvos Respublikos tautinio paveldo produktų įstatymui įgyvendinti, projektus. Ministerija, vykdydama minėtą Vyriausybės nutarimą, š. m. sausio 2 d. įsteigė naują struktūrinį padalinį – Tautinio paveldo produktų skyrių, kuris yra atsakingas už TPP įstatymo įgyvendinimą.Siekdama valstybiniu mastu skatinti tradicinių amatų veiklą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2008 m. liepos 16 d. nutarimu Nr. 775 patvirtino Ilgalaikę tautinio paveldo produktų išsaugojimo, populiarinimo, sukūrimo ir realizavimo skatinimo strategiją ir Tautinio paveldo produktų apsaugos, jų rinkos ir amatų plėtros 2008–2015 metų programą (Žin., 2008, Nr. 90-3601) (toliau – programa). Įgyvendinant šią programą dalyvauja Žemės ūkio ministerija, Ūkio ministerija, Kultūros ministerija, Aplinkos ministerija ir Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos. Taip pat Vyriausybė rekomendavo įgyvendinant programą dalyvauti savivaldybėms, kurios turėtų skirti savivaldybių biudžetų lėšų programos priemonėms finansuoti, bei Etninės kultūros globos tarybai, Lietuvos tautodailininkų sąjungai, Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmams, Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacijai, Lietuvos verslo darbdavių konfederacijai, viešajai įstaigai Kulinarijos paveldo fondui ir Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūrai.

 

Domo Kazragio nuotrauka
Domo Kazragio nuotrauka

 


Tautinio paveldo produktai – nustatyta tvarka sertifikuoti (A ir B kategorija) tradiciniai gaminiai, tradicinių veislių augalai ir gyvūnai bei jų produktai, tradicinės paslaugos, pasižymintys istoriškai Lietuvoje ar jos atskirame etnografiniame regione susiformavusia produkto tradicine forma, sudėtimi ir kitais specifiniais kokybiniais ypatumais. 

Sertifikavimas – procedūra, kuria įvertinama, ar tautinio paveldo produktas, tradicinio amato meistras, tradicinių amatų mokymo programos, tradicinės mugės atitinka jiems keliamus reikalavimus. Atitiktis paliudijama dokumentu – sertifikatu. Atsižvelgiant į gamybos technologiją produktams suteikiama A ar B kategorija. A – tradiciniai produktai, sukurti naudojant senąsias tradicines technologijas ir daugiau kaip 50 proc. rankų darbo; B – sukurti pasitelkus šiuolaikines technologijas ir išsaugojus tradiciniams produktams būdingas savybes ir sudėtį.

Tradicinis amatas – individuali ar kolektyvinė veikla, pagrįsta iš kartos į kartą perduodama patirtimi ir specialiais įgūdžiais, skirta tautinio paveldo produktų nuolatiniam sukūrimui ir realizavimui. Tradiciniams amatams priskiriamas tradicinių gaminių gaminimas, tradicinių veislių augalų ir gyvūnų veisimas bei auginimas, jų produktų gavyba, gamtos gėrybių rinkimas ir perdirbimas, tradicinių paslaugų teikimas.

Tradicinis amatininkas – fizinis asmuo, užsiimantis tradiciniu amatu. 

Tradicinių amatų meistras – nustatytus reikalavimus atitinkantis tradicinis amatininkas, sugebantis perduoti tradicinių amatų įgūdžius kitiems asmenims. 

Tradiciniai gaminiai – nemasinės gamybos amatininkų dirbiniai, maisto gaminiai, liaudies muzikos instrumentai ir kiti etninio materialaus paveldo gaminiai, pagaminti iš tradicinių žaliavų, naudojantis rankų darbu ir kitomis senosiomis arba jas atitinkančiomis naujomis technologijomis ir išsaugant unikalias kokybines gaminių savybes ir sudėtį.

Tradicinės paslaugos – tradicinių gaminių gamybos demonstravimas, arklių kaustymas, kaminkrėtystė, folkloro (muzikinio, sakytinio ir kitokio) atlikimo paslaugos, tradicinių renginių (kalendorinių ir šeimos švenčių, tradicinių mugių ir panašių renginių) organizavimas ir kitos etnine kultūra pagrįstos paslaugos. 

Tradicinės augalų ir gyvūnų veislės – nacionalinės senosios augalų ir gyvūnų veislės, ne mažiau 50 metų auginamos Lietuvoje, išlaikiusios veislės susiformavimo pradžioje turėtą genotipą, dėl kurio yra saugotinos pagal Lietuvos ūkinių gyvūnų genetinių išteklių išsaugojimo programą.

Tradicinės mugės – sertifikuoti Lietuvos regionuose organizuojami renginiai, turintys istoriškai susiformavusias kultūros tradicijas ir kuriuose daugiau kaip pusė parduodamų gaminių, teikiamų paslaugų yra tautinio paveldo produktai, o šių realizavimas ar demonstravimas yra pagrindinis renginio tikslas.

http://www.tautinispaveldas.lt/

 

Domo Kazragio nuotrauka
Domo Kazragio nuotrauka