Janina Zvonkuvienė
Čia to malūno nematyti. Aš net visai jo nesu mačiusi. Bet užtat čia matome laukiančius malūno. Atėjusi paklausiau, ar į malūną susiruošė. Ne, sako, - laukiam malūno. Nesupratau, miesto pempė būdama. Sakau, tai jus nuveš kas nors į malūną... O man aiškina, kad malūnas pats dabar prie grūdų atvažiuoja, o ne grūdus į malūną veža.
Malūnas atvažiuoja pats! Šiaip taip supratau. Tada pradėjau grabaliotis fotoaparato – nufotografuoti, kaip dabar viskas atrodo, kai susiruošiama grūdus malti. Sėdi sau su visais maišais ant seno senutėlio prieklėčio ir laukia malūno. Bet mano grabaliojimasis fotoaparato galėjo baigtis ne visai linksmai. Ėmė šaukti ant manęs – ką čia paveiksluosi! Ar tatai čydytis (šaipytis) iš žmonių reik!? Visa laimė, kad žemaitiškai gerai moku – savo prigimtinę ir visų brangiausią kalbą. Atsakiau kuo ramiausiai: „Būkėt spakainė – nečydėjous! I nemėslėjo čydytėis! Mon tik induome, ka daba ne žmuogos į malūna važioun, bet malūns pri žmogaus! Pėrm tep nebova!“
Vieną kartą spragtelėjau fotoaparatu - ir pakavojau, kad nė nebematytų. Tada jiedu kiek atlaidžiau pakalbėjo, papasakojo, kad jau seniai laukia. Daugiau kaip dvi adynas. Mokėti reikia brangiai. Už tą malūną. Ir dar neatvažiuoja! Pažadėjo malūnas atvažiuoti, o nėra...
Bet man – yra! Yra to vienintelio spragtelėjimo nuotrauka.
Visokeriopą pagarbą atiduodu tiems ypatingų protų žmonėms, kurie sukuria tokius fotoaparatus, kad tereikia tik įjungti ir paspausti! Nes tik tiek ir temoku. Visa kita fotoaparatas žino pats! Pagarba fototechnikos meistrams! Turiu štai vienintelę nuotrauką, kurioje kokių pusantro šimto metų senumo didelio ūkio klėtis. Ant prieklėčio maišai. Ir doriausio darbštumo žemaičiai. Prie savo šventos žemelės prisirišę. Laukia malūno. Pyksta, kam šis vėluoja.
Kad kas būtų sakęs... Viskas šiandien kitaip. Ir maišai antai, kokie balti. Visai ne maišo spalvos. Lengvi. Net lietaus nebijo. Ir skalbti su kultuve jų niekad nereikia. Bet vis tiek – maišai. Juose vis tiek – grūdai. Ir vis tiek paruošti malti. Tik malūnas atvažiuos pats!
O koks svarbus būdavo kelias į malūną ir atgalios! Dažnai tolimas, dažnai labai sunkus. Pasiimdavo pravento kelioms dienoms. Ir arkliams pašaro. Laukdavo eilės ilgiausiai. Miegodavo bet kur nenusirengę. Ir visokių nuotykių būdavo. Kartais ir tragiškų įvykių, net labai tragiškų. Mano Bočelius išvažiavo į malūną iš Patausalės. Paskutinius grūdus susėmęs, sušlavinėjęs - buvo birželis – grūdai baigėsi. Į Šarkalnės malūną važiavo. Nužudė jį begrįžtantį miškuose. Buvo 1947-ieji.
Kai jau išėjau į pensiją ir galėjau važiuoti, kur noriu, važiavau ieškoti tos Šarkalnės. Važiavau ieškoti Bočeliaus paskutinio malūno kelio. Radau šniokščiančią Virvytę ir šiokius tokius malūno buvimo likučius. Kada nors gal papasakosiu, kaip keliavau. O dabar štai žmonės ant seno prieklėčio... laukia malūno. Telšių rajonas, Degaičių seniūnija, Kumpikų kaimas. Fotografuota ne dabar. Bet ši nuotrauka man pačiai labai patinka. Sakykit, ką norit - man tai viena mieliausių nuotraukų. Iš vieno kadro. Ir nežinau dėl ko patinka – ar dėl baltų maišų, ar dėl to atkeliausiančio malūno, ar dėl tų paprastumu savų žmonių... Ar dėl mano amžinatilsį Bočeliaus, kurs - išvažiavęs į malūną - miškuose Amžinybėn buvo pasiųstas...