Janina Zvonkuvienė
Po trijų savaičių pargrįžau iš savo brangios Telšijos. Kalneliai lyg kepalėliai guli ten sau tokie dailiai žali. Kur gulėję jie tebeguli. Ir senas vieškelis vis dar vieškelis. Per Pasvaigę, kur kadais žavus ir tyras upelis Svaigė vingriavo. Dabar tik liūdnas kanalas. Vieškelis vis rūksta, jei pravažiuoja kas. Pažįstamas skonis šių dulkių. Pilna burna... Nes ir aš savo mašiną vairuoju. Tokią, kokią ir temoku šiek tiek vairuoti – dviratį. Suku gimtosios Patausalės link. Dangus skaisčiai žydras, primėtytas baltų debesų. Dviratį atremiu į atšlaitę, atsisėdu šalikelėje ir žvelgiu į banguotas Pasvaigės kalveles. Prieš kokius 54-erius metus šiose vietose turėjau įsidėmėtiną darbo dieną, kai rišau rugius „po dalgiu“. Buvo kolūkio rugiapjūtė. Senoviška. Vyrai per tam tikrą atstumą sustoja už viens kito, kerta dalgiais rugius. Kiekvienas už savęs turi po rugių rišėją. Rišau! O žiudru. O braižo iki kraujo. Rišu! Ir suspėju kaip didelė, nors tik paauglė. Mes, vaikai, jau po ketvirtos klasės ėjome dirbti į kolūkius. Ir džiaugėmės, kad sugebame neatsilikti. O namuose dirbome, kol sutemdavo. Nieko tai nepagadino. Sutvirtino ir charakterį, ir patyrimą. Užsigrūdinome. Vėliau neištižome prieš jokius gyvenimo sunkumus. Dabar po gausybės metų tik prisiminimų debesėlius paganiau... Kitą vasarą kolūkis jau turėjo arklines rugių kertamąsias. Paskui ir tų nebereikėjo. Parėjo kombainai. Voliojasi dabar balti debesys visur, kur tos pažįstamos kalvelės, laukai... Taip ir norėjau imti juos baltus glėbiais ir neštis sau į namus Klaipėdoje, krauti ant savo lovos kampe... Murdyti, kad kuo daugiau jų tilptų... Ir voliotis užsimerkus minkštai minkštai – lyg vaikystės daržinėj ant šviežiai suvežto šieno...