Janina Zvonkuvienė
Nenorėjau tų betono bėgių per savo mylimą miškelį. Bet juos deda. Ardo seną asfaltuką, deda tuos betono bėgius, tarp jų pils ką nors, kas brangiai kainuoja... O tas senas asfaltukas jau laikė kokius 40 metų, būtų laikęs dar du kart tiek. Matysite tolesnėse nuotraukėlėse jį. Jau tiesiog susitapatinęs su pačiu miškeliu. Nei čia kada nors purvo buvo, nei kas negerai... Nesuprantu, kam sveikiau nuo tų betono bėgių... Tikrai ne miško vaizdui ir ne pavieniams vaikščiotojams. Jų čia tiek ir tebūna. Na, teoriškai žinau, kas čia yra. Suprantu fondus, projektus, etapus. Bet praktiškai... Kaimiškas protas ne taip žiūri. Yra vietų, kur tikrai purvas, kur tikrai vaikai į mokyklą per jį brenda. Bet dabar santvarka tokia, kad negalima to, kas čia nebūtina, perkelti ten, kur tikrai būtina. Negalima! Tai va, demonstruoju jums varganą pensininkės protelį. Visai ne šiuolaikišką... Tai ties tuo ir baigiu apie betono bėgius. Eikime toliau.
Pasivaikščiokime Klaipėdos girele. Yra jaukių takelių, kelelių, žaliuoja eglaitės, stengiasi gyvuoti berželiai. Ir plynų pušynėlių yra, kur pušelės tarsi atidžia ranka susmaigstytos... Dalis tiesos tame. Taigi Klaipėda turi įvairų ir nemažą mišką. Yra net Klaipėdos girininkija. Tikras džiaugsmas - dviračių takai išvedžioti miškais. Gero oro laisvadieniais į juos susirenka daug klaipėdiečių su šeimomis. O ir vienišių, skraidančių dviračiais, visada yra. Dviračių takų mažai čia teparodysiu. Kitą kartą. Kai pati sėsiu ant savo minamos mašinos. Pėstute irgi gerai. Labai graži ta ramiai žalioji miško dalis. Malonina tos samanos minkštos, tie pabarstymai lapų... Miškas namai. Miškas – brangiausi mano namai. Esu gimusi tarp miškelių ir pelkių. Ir dar tarp ramių senų išmintingų kaimo beraščių, kurių širdys - oi, kokios šviesios!.. Jas labiausiai prisimenu. Ypač Vėlinių metą. Ir egles prisimenu. Po jomis galima ir nuo lietaus, ir nuo kaitros pasislėpti. Jauku po egle - lyg po žaliu sparnu. O pušys... Na, jos gražios, jos lieknos, jų stuomenys būna švelniai rausvi. Kai jų daug ir jos jaunos - jos kvepia... Pušys - lyg įsivaizdinančios panelės... O eglė visada lyg motina. Laukianti, priglobianti. Ir mylėjau eglę mažas vaikas būdama. Bėgdavau slapčiomis už beržynėlio - paglostyti iki žemės nukarusių šakų. Veidelį prie tamsžalių vėsių spyglių glausdavau. Ašarėlę nubraukdavau. Įsivaizduodavau, kad tai mano mamos plaukai - stambūs, žiudrūs, banguoti... Mama gyveno kitur. Ir jos gražius plaukus retai tepaliesdavau. Taigi iki šiol negaliu ilgai ištverti miško neaplankiusi. Ir dar tokio, kur eglių būtų. Ir jų yra. Netoli namų. Netrunku pusvalandžio, ir jau vaikštau tikro miško keleliais – va tais, kur jums ir parodau čia. Plės kelią į Girulius, plės geležinkelio linijas. Išskins didelę dalį girelės. Taip reikia. Juk didžia dalimi Lietuva į priekį per Klaipėdą eina. Bet kažkiek dar liks tikros girelės. Liks. Pažiūrėkite, kokia ji graži. Tiesiog pačioje Klaipėdoje, tiesiog pėsčiomis daugeliui pasiekiama. Eikite ir grožėkitės! Bent retkarčiais – į kitą šoną nei jūra vilioja.
Fotografuota 2016 10 30.