Janina Zvonkuvienė
Tarsi iš pačios širdies ji liepsnoja. Ugnelė. Gyva ugnelė, kelianti liepsnas aukštyn. Kai priartėja vakaras, ugnelė dar aiškesnė. Tarsi tai ir būtų jos metas. O vakaras visada ateina. Neišvengiamai ateina. Tada iš ugnelės - dar daugiau šilumos, dar daugiau šviesos, dar daugiau jaukios malonės... Ugnelė brangi ir pasiilgta. Ji - tarsi tikrieji namai. Tarsi pats Gyvenimas. Juk norime šviesos - šviesaus likimo, šilumos – šiltų santykių su artimaisiais, malonės – kad viskas klotųsi gerai. Juk visa tai ir duoda gyva ugnelė. Vyresniajai kartai ji – atskira brangenybė. Prie jos augome, su ja buvome labai susieti, susigyvenę. Apie ugnelės kūrenimą kiekvienas vyresnio amžiaus žmogus daug papasakotų.
„Dabar nusiprauskime ugnele“,- pasiūlė romuvietis. „Mes nežinome, kaip...“ Atsakė: „Paprastai! Semti delnais ir praustis..." Ir sėmė beveik visi, ir prausėsi ugnele. Net pakartoti ne kartą stengėsi. Nauja. Nesielgta taip niekad. Bet ugnelė niekam nepasirodė atgrasi. Vien džiaugėsi, kad liejo liepsnas negailėdama - tik prauskitės, tik skaistinkit save...
Jau beveik visai iš mūsų namų išvesta gyva ugnelė. Nebekūrenama. Kitaip viskas. Kur dar yra dujų „žydrosios liepsnelės“, dar vis tiek – liepsnelės. Naujausiuose namuose yra tik kaitlentės. Nėra gyvos ugnelės – kažko būtino nėra. O juk malonu su ugnele pabendrauti. Tam romuvietis Valentinas pats aukurą mūrijo. Kiek ant žemės iškeldamas, dar tiek pat į žemę įleisdamas – taip turi būti. Lygiadienio vakarą pirmą kartą užkūrė. Sakraliai nusiteikęs. Ir visa kas jam padėjo: pirma taikus darbštus lietus lijo nulijo, paskui jis tolo nutolo, palikęs idealią švarą ant kiekvienos žolelės, ant kiekvieno lapelio. Debesis slinko nuslinko, beveik nepalikęs atplaišų šioje padangėje. Pasitraukė ir vėjas - išėjo kaži kur toli. Nebekrutėjo nė ploniausia šakelė, laikanti dar nenurudusį lapą... Po vieną, po ryškesnę danguje degiojosi žvaigždės. O delnai vis tiesiesi ir tiesiesi į skaisčias ugnelės liepsnas. Šviesa. Šiluma. Gyvenimas... Ugnelė verta pagerbti. Visada verta.