Papilė. Kai lakštingalos laikinai emigravo...

Janina Zvonkuvienė

1

 

           Papilė besanti daug gražesnė, daug įdomesnė, nei kaži kada seniai seniai įteigtas siauras vaizdas ir įspūdis. Žmonių šviesumas ten besąs neeilinis. Vien Danutė Jadvyga Veisienė ką reiškia! Kiek tradicijų, švenčių, atradimų ir paveldėjimų per jos mintį ir pastangas čia jau įsigyveno... Būtent iš jos ir išgirdau kadais, kad kažkokiam Lakštingalų slėnyje vyksta lakštingalų naktys... Kasmet, gegužės pabaigoje. O dabar žmonės patikino, kad būtent ji, Mokytoja Veisienė, tai ir sumanė, įgyvendino. Renginys turi puikų pasisekimą. O pati Mokytoja, daug metų atidavusi S.Daukanto muziejui, jau nebe tokių jaunų jėgų... Bet mylima ir nepamirštama papiliškių. Tegu ją stiprina žinia, kad jos pasėta sėkla gražius žiedus ir toliau skleidžia.

2

 

            Neseniai vėl Papilėje ėjau, ėjau – pasukau iš kelio į takelį... Buvau mačiusi Jurakalnį, naują apžvalgos bokštą. Tai, visus palikusi, ir mečiau kelią dėl takelio... Nesigailėjau - supratau radusi tą kadaise girdėtą Lakštingalų slėnį. Spalis jau įsibėgėjęs... Ir lietus įsibėgėjęs tą dieną – kad skalbia, kad plauna takus, takelius, tiltelius, laiptus, turėklus... Ir lapus kad plauna! Kiekvieną nuprausia, nuskalauja ir tik po to nuplėšia ir nugena... Lėk, lapeli geltonas, kur nori, krisk ant žemelės savo. Ant žolelės žemos, kuri – kas bebūtų – žaliuoja! O lietaus vandenėlis, kad ir po prietemos dangum, vis tiek veidrodinio spindesio viskam suteikia. Spindi visur atgajinga švara... Oras gryniausias... Tik lakštingalos viso to jau nemato. Jos laikinai emigravusios... Joms reikia platesnio, šviesesnio, pavasariu švintančio dangaus, šviežiu žalumu žalstančių gojelių. Pargrįš jos iš laikinos emigracijos. Čiulbės, suks lizdelius, vaikelius perės... O poezijos entuziastai čia, Papilėje, Lakštingalų slėnyje, vėl susirinks į lakštingalų naktis. Paukštelių akompanuojami, vėl per kiaurą naktį skaitys jausmingas eiles... 

3

 

               Pažvelkime į lakštingalų ir poetiškų sielų buveinę Papilėje – į Lakštingalų slėnį, kai po ūkanotu dangumi jį visą štai taip uoliai ir skalbė spalio lietus. O Ventai kas! Tyvuliuoja ji sau - savo vandenis paskleidusi... Suka savo vingius kaip sukusi. Teka rami. Raminanti. Labai raminanti. Ir Jums linkiu rudeniškai atlaidžios ramumos prie žiburio. Tegu ir Jūsų vidiniai vandenys nesidrumsčia, tegu niekas jų ir nebando sudrumsti. Tegu mintys teka ramiai... Lyg Venta. Taip lengvai sulauksime ir laikinai emigravusių lakštingalų.                      
             Papilė. Akmenės rajonas. Fotografavau 2016 10 08.

4

 

 

6

 

 

7