Janina Zvonkuvienė
Ir vaikšto ten ta nevystanti, ta tikroji, ta esminė meilė: meilė savo kraštui, savo žmonėms, savo asmenybėms, savo įdomybėms. Meilė ir atjauta silpnesniam. Papilėje nėra taip, kad jeigu tu vienas, vienišas, dar sergantis, – tai pas tave niekas ir neateis. Ateis! Visada ateis! Ir ne šiaip ateis, o ir nuotaiką puikią atneš, ir visa, ko reikia, prineš, ir skalbinius paims išskalbti, išskalbtus atneš. Visu tuo nuoširdžiausiai pasirūpina Irena Lingienė su savo bendramintėmis. Yra įsteigusi neįgaliųjų draugiją. Draugija netelpa į įprastinius rėmus, veikia daug plačiau. Kur tik žmogaus ar žmoniškumo reikia. Pargrįšiu dar ten pas Ireną - iš arčiau pasidžiaugti, nuotraukų padaryti. Kol kas neturiu. Kelionės dieną nesusitikome. Bet buvome susitikusios imtis reikalo: kad Papilėje skambėtų Simono Daukanto surinktų žemaitiškų dainų. Ir tai Irena organizavo.
Meilė kraštui, asmenybėms, įdomybėms labiausiai matyti Mokytojo Stepono Adomavičiaus pastangose. Jis be jokio atlygio pasitinka Papilės lankytojus. Itin visuomeniškas ir draugiškas. Visur apvedžioja, parodo, papasakoja, apdovanoja tokiais suvenyrais, kokių gal pasaulyje nedažnai rasite... Visa kuo domisi. Visur dalyvauja. Kur tik gali ką padėti – nė prašyti nereikia. Prižiūri ir globoja ištisą plačią atšlaitę, savo parką užsodintą įvairiais medžiais, riešutmedžiais... Tai šventas žmogaus prieraišumas prie savo gyvenamos pėdos. Tai ir šventas žmogaus noras palikti tą pėdą gražesnę, sveikiau žaliuojančią, gražiau žydinčią. Steponas Adomavičius tarp medelių, augalų įvairovės pasodinęs yra ir mažytę Sibiro pušelę. Prigijo. O augti ji pradedanti tik po... 30 metų. Jau dvidešimt metų išlaukė. Liko dešimt. Ir tik tada pušelė turėtų imti sparčiai plėštis į aukštį... Rasite nuotraukoje, kurioje manysite, kad tik žemė, tik lapai rudeniniai, tačiau yra ir mažutė spygliuota pušelės galvelė... Steponas rodo ją mums ir šypsosi... Pirma parsivežęs, pasodinęs ir tik paskui sužinojęs jos „augimo tempus“. Kur kitą tokį žemaitį rasti, kuris kantriai ir vien šypsodamasis jau dvidešimt metų prie kelių skujų pušelės budėtų... Saugo! Pagaliukais apsmaigstyta mažučiukė...
Papilę garsina juros periodo atodangos. Tai tokios mūsų planetos „kūno vietos“, kurios yra atidengtos – ledynai atgramdė – ir ten planetos gruntas iš tų laikų, kai iki žmogaus atsiradimo žemėje dar buvo dešimtys milijonų metų... Čia ištinka minčių sandūra – būties ir nebūties... „O kur mes tada buvome, jei mūsų dar nebuvo?“ Atsakė Mokytojas. Sako, Kūrėjas dar tebemąstė, kaip ir ką... Dar nebuvo Adomo ir Ievos sumąstęs...
Pilnatis. Rašyti tingisi. Mintis kaži kur užpečky užsnūdus. Bent nuotraukų pasklaidysite, kokių vietų Papilėje yra pažiūrėkite. Buvo Miglota, bet lapais šviečianti spalio diena. Mokytoją Steponą Adomavičių nesunkiai atpažinsite. Nuotraukų dar liko. Parodysiu kitą kartą. Ačiū gydytojai Reginai Narutavičiūtei už kelionės maršrutą. Keliavome 2016 10 08. Tada ir fotografavau.