PER ATOKVĖPĮ PRIE ŽIBALINĖS.

PER ATOKVĖPĮ PRIE ŽIBALINĖS.

Fr, 2017-02-17 17:44
Posted in:
Janina Zvonkuvienė

             Prisimenu tas kaimo trobeles, kuriose ne visada būdavo kas nors puošnaus, kas nors spalvingo. Ir tas beveik tuščias to meto krautuves atsimenu. Atsimenu ir tai, kad kaimo moterys dedindavo višteles, kiaušinius nešdavo „į paruošas“, gaudavo kortelę, su kuria galėdavo nusipirkti ką nors tokio, ko šiaip nėra pirkti. Pavyzdžiui, spalvotų siuvinėjimo siūlelių. Ir imdavo moterys siuvinėti. Siuvinėdavo sugebančios ir nelabai tesugebančios. Varžydavosi, kas gražesnį „uzorą“ (siuvinėjimo piešinį) iš kur gavo... Skolindavo vienos kitoms tuos „uzorus“ – jau sudėvėtus popierius su kiaurai perpieštomis linijomis. Siuvinėjimas prie žibalinės žiburio buvo savotiškas dvasinis būvis... Lengvas atokvėpis po pokario sumaišties. Pokalbių temos paprastų žmonių trobose retai tepaliesdavo kokias nors ne buitines temas. Todėl „uzoras“ su užrašu, kur parašyta tai, ko niekas nekalba, nepasakoja, negirdi – tai jau kažkas tooookio... „Kažkas tokio“ ir yra štai išsiuvinėta ant pilko lino... „Dekelis prie lovos“ – taip tokius vadindavo. Radau jį senoje troboje, kurioje tada niekas nebegyveno. Suveltas į gniužulą ir numestas į kampą. Skalbiau atsargiai, rūpestingai. Skalavau su actu – sako, spalvas atgaivina. Džiovinau lauke pavėsyje. Lyginau atsargiai, per marlę... Dar ir nufotografau - kad jums parodyčiau. Ir kad pagerbčiau tas neįgudusias rankas, kurios siuvinėjo. Siuvinėjo tarsi kokią paslaptį atskleisdamos... Tuo laiku buvo „atėję į madą“ ornamentai, jau ne rožės purinės. O su ornamentais – ir žodžiai. Žodžiai, kurie netariami, bet kurie tarsi tylūs budėjo ir jaudino... Tyrumu žavūs buvo tie žmonės – labiau apie guvulėlius, laukų darbus kalbėdami nei apie ką nors kita. Ir apie kainas beveik nieko nekalbėdavo, nes jos būdavo nekintančios. O kad prekių nebuvo, to irgi niekas neaptarinėjo, nesistebėjo... Įprasta. Jei apie kainas – tai tik apie tai, po kiek paršeliai ir po kiek rugių pūras turguje... Taigi pažvelkime į tuos kaime garsiai netartus, bet žemaitės moters „gerąją trobą“ puošusius žodžius. Nešiau juos ir į senų rankdarbių parodėlę. Siuvinėta apie 1962-1964-uosius Nerimdaičių kaime, Telšių rajonas.