Denisas Nikitenka
Čiobrelių arbata su medumi ir istorinės knygos šaltą žiemos vakarą yra tikras gėris... Ne paslaptis, kad tiek aš, tiek gentainiai iš rekonstruktorių klubo „Pilsots“ esame pametę galvas ir kitas kūno dalis dėl kuršių. Daiktus atkurti yra sąlyginai paprasčiau, nei išsiaiškinti plonybes tų dalykų, kurie neapčiuopiami. Pavyzdžiui, kuršių kalba arba senieji vietovardžiai, jų reikšmės.
Skaitinėdamas radau tai, ko seniai seniai ieškojau: ką gi reiškia etninės kuršių žemės Pilsoto pavadinimas? Nežinantiems patikslinsiu, kad tai yra piečiausia archajiška kuršių žemė, ištįsusi pamariu nuo Klaipėdos šiaurės iki piečiausios miesto dalies, o į rytus „kabinanti“ Eketės piliakalnį. Tai ir mažiausia kuršių žemė, užimanti apie 200 kv. km. Pirmą kartą, 1253 m. rašytiniuose šaltiniuose ši žemė (vokiškai) užrašyta, kaip Pilsaten. Ilgai maniau, jog „Pilsotas“ reikšmė gali būti kildinama iš latviško žodžio „pilsēta”, o tai reiškia tiesiog miestą. Žinia, latvių kalba laikoma giminingiausia išnykusiai kuršių kalbai. Tačiau radau žymaus Klaipėdos istoriko Johano Zembrickio 1918 m. išleistoje knygoje pateiktą kiek kitokį paaiškinimą. Mokslininkas rėmėsi tokiu baltų-germanų lingvistu Augustu Johannu Gottfriedu Bielensteinu (1826-1907 m.) ir teigė, kad Pilsoto žemės pavadinimas kilo nuo žodžių „pilis” ir „sata, seta” – „ūkis, aptverta sodyba”. Daroma išvada, kad tai reiškia „piliai priklausančią apgyvendintą vietą, sritį”. Galbūt sąlyginai net miestą. Ir tai nebūtų visiškai klaidinga.
Pilsoto žemės centras (sostinė) – Žardės, Gibišių ir Laistų pilių tripolis – išties buvo galingas vikinginis prekybos centras pamaryje su grupe gyvenviečių, atskiromis ūkinėmis, gamybos zonomis. Archeologai kažkada yra pateikę prielaidą, kad kuršių aukso amžiuje, iki atsibeldžiant Livonijos ordinui, minėtame tripolyje galėjo gyventi apie 500 žmonių. Tai – labai daug! Tikras ankstyvųjų viduramžių miestas. Akademikas Vladas Žulkus yra pateikęs savo apskaičiavimus, kiek XI-XII a. kai kuriose pietinio Kuršo žemėse galėjo gyventi žmonių. Jo manymu, kaimyninėje Mėguvos žemėje (užimančioje per 500 kv. km; sostinė buvo Kretingos pilis) – apie 3 000. Kaip minėjau, visa Pilsoto žemė – daugiau nei dvigubai mažesnė, nei Mėguva, o joje tuo laikotarpiu dar stovėjo ir Eketės, Purmalių, Mutenės, Pois, Kalotės pilys su savo gyvenvietėmis. Tad tie 500 – tikrai nemaža populiacija ir žmonių koncentracija palyginti nedidelėje teritorijoje, nes tris pilis skyrė vos 500 metrų atstumai.
Nuotraukoje – Žardės piliakalnis ir dar nuo kuršių laikų tyvuliuojantis bevardis ežeriukas.