Žolininkė Janina Danielienė

Angelė Digaitytė                                                                                       2011 m.

 

Janina Danielienė su teksto autore. Vlado Gaudiešiaus nuotrauka. Asmeninis A. Digaitytės archyvas
Janina Danielienė su teksto autore. Vlado Gaudiešiaus nuotrauka. Asmeninis A. Digaitytės archyvas

 

            Babrungo seniūnijos šeimų bendruomenės „Tėviškė“ nariai jau retai bevaišina vienas kitą kava – vis dažniau ją pakeičia žolelių arbata. Ir nenuostabu: vaistažolių auginimu, rinkimu užsikrečia vis daugiau gyventojų. Jie dažnai girdi aiškinimus apie sveiką gyvenseną, natūralius ligų gydymo būdus, apie mitybos reikšmę žmogaus gyvenimo kokybei. Bendruomenėje yra žmonių, kuriems tai rūpi, ir jie pasidalija su kitais savo patirtimi, žiniomis, stengiasi realiai padėti užbėgti sunkiai ligai už akių arba ją įveikti.
           O visa ko pradžia buvo, kai į Juodėnų kaimą atsikėlė gyventi aukštaitė Janina Danielienė. Moteris, turinti ir pradinių klasių bei tikybos mokytojos, ir kultūros renginių organizatorės diplomus, apsigyveno vienkiemyje ir tapo žolininke. Nieko keista: jos mama ir senelė išmanė žoleles, jų gydomąją galią, vaikystės namų palubės būdavo nukabinėtos vaistažolėmis. „Tai yra prigimtyje. Kas vaikystėje tėvų, senelių, gerų mokytojų įdėta – labai svarbu. Kad ir kokias specialybes beįgytum, kad ir kiek po pasaulį beklajotum, viskas išlieka, juolab jog senatvėje sugrįžtam į vaikystę“, – filosofavo žolininkė.
           Prieš devyniolika metų įveikta sunki liga, begalinis noras gyventi tik padėjo sugrįžti prie ištakų. Kažkada daug skaityta, per skausmą ateita į protą. Moteris du mėnesius ligoninėje kovojo su liga. Kai gydytojai ją jau „nurašė“, J. Danielienė pradėjo naują gyvenimą. Ir ėmė gyventi ne bet kaip, o teisingai. Visą gyvenimą buvusi darboholikė, kibirais gėrusi kavą, moteris susirūpino savo mityba, kai suvokė, kad žmonės patys „įsivaro“ ligą savęs nežiūrėdami. Susiformavo naujas požiūris į gyvenimą. Viskas tuo metu buvo labai svarbu, kiekviena žolė – brangenybė.  Buvo pavasaris, tad valgė žliūges, kiaulpienes. Kasdien apsipildavo lediniu šaltinio vandeniu, gėrė daug įvairiausių vaistažolių arbatos, tapo vegetare. Moteris tiesiog atgijo. J. Danielienė mano, kad mūsų kūno būklė atspindi požiūrį į save. Sveikos gyvensenos žmogus turi pradėti mokytis dar būdamas įsčiose.
            Savo kailiu išbandžiusi (ir įrodžiusi) gydymosi vaistažolėmis bei sveikos mitybos veiksmingumą, kažkada patyrusi kaimynų rūpestį bei gerumą, J. Danielienė jautė poreikį ir pareigą atiduoti žmonėms skolą. Tiesa, tai jau  kita bendruomenė, kiti žmonės, bet negi tai svarbu... Kai likimas lėmė atitekėti į Žemaitiją, anot žolininkės, Dievas davė tą sodybą, tas pievas. Sena, dar 1887-aisiais statyta troba tapo žmonių traukos centru.  Ir vėl nenuostabu, nes, tiesą sakant, ji visada tokia buvusi: ir J. Danielienės vyro tėvas, ir senelis, čia gyvenę, buvo seniūnai, šioje sodyboje būta ir bibliotekos, ir pradžios mokyklos, ir, šeimininkus ištrėmus į Sibirą – kolūkio kontoros. Tos sienos turbūt jau nebegalėtų būti be žmonių. Pamažu pradėjo burtis bendruomenė. J. Degutienė dalindavosi patirtimi, pakvietė ir žolininkę Jadvygą Balvočiūtę, kitų lektorių. Janina nebuvo viena savo švietėjiškoje veikloje: jai padėjo bendramintės, profesionalios medikės UAB „Plungės sveikatos centras“ priklausančio Didvyčių medicinos punkto slaugytoja Stanislava Mažeikienė, babrungiškė, viešosios įstaigos „Plungės rajono greitoji medicinos pagalba“ direktorė Marytė Mažonienė.
           Babrungiškiai dalyvavo Didžiosios Britanijos finansuotame projekte „Vanduo ir sveikata Lietuvos kaime“, už gautas lėšas kitame J. Danielienės trobos gale Judėnų, Didvyčių, Lieplaukės kaimų žmonės savo rankomis įrengė arbatinę, kurioje dabar ruošiami arbatų mišiniai, fasuojami į maišelius. Kvepiančioje žolelėmis patalpoje – pilnos dėžės ir lentynos maišelių su pardavimui paruoštomis vaistinėmis arbatomis iškalbingais pavadinimais, pavyzdžiui: „Neimk į galvą“, „Vitaminų puokštė“, „Akmenvalys“. Paskui tie arbatų mišiniai keliauja į prekyvietes. Bendruomenė vėliau vykdė ir projektą „Retų ir vaistinių augalų auginimas ir apsauga  Babrunge“. Veiklos rezultatas – susikūręs kooperatyvas „Tėviškės žolynai“. Be to, tas projektas išugdė visą būrį žolininkų ne tik Babrungo seniūnijoje, bet ir visame Plungės 
            Babrungo seniūnijos šeimų bendruomenė „Tėviškė“ taip pat vykdė projektą „Masažas – kiekvienai šeimai“. Buvo atlikti tyrimai, apklausos. Ištyrus žmonių sveikatos būklę, pasitarus, pasikalbėjus su jais, nutarta, jog naudingiausi būtų masažai. Už projekto lėšas išsiuntė Didvyčių slaugytoją S. Mažeikienę į masažuotojų kursus, nupirko masažo stalą, kitą būtiną įrangą. Ir ėmė J. Danielienė kartu su S. Mažeikiene keliauti po seniūnijos trobas: slaugytoja masažuodavo, o žolininkė kalbėdavosi su žmonėmis apie sveikatą, taisyklingą gyvenseną.