Janina Zvonkuvienė
Ruduo vis labiau prasigraužia į mus. Prisimenu laiką, kai troboje be elektros degdavome žibalinę lempą. Su cilindre. Suglamžyto laikraščio gniužulėliu pašveisdavome tą cilindrę iš vidaus – ji vis būdavo šiek tiek prirūkusi. O jos kaminas jau ir juodas... Ant to stiklo užmaudavome viduryje praplėštą sąsiuvinio lapą – tada lempos šviesa būdavo gerai atmušama į stalą. O ant stalo pasidėjus rankas, pasikišus beveik po pačia lempa, – kaip malonu būdavo ką nors siuvinėti... Visiška tyla. Tik ugnelė gyva netoliese spragsi... Kur nors vorelis koks sukabaroja. Ir tas tyliai, be jokio garso. Ir siuvinėji sau... Buvo jaunystė... Lyg pačią mintį, svajonę tais spalvotais siūleliais prisiūtum... Kad ji niekur niekur nedingtų... Prisiminiau tai žvelgdama į seną rankdarbį senoje palėpėje. Tai Liuda Vyšniauskienė išsaugojo ar surado. Ir eksponuoja. Skuodiškė. Kartu su savuoju Juozu Vyšniausku yra parengę tokią ekspoziciją ir tokioje vietoje, kad ten dabar žmonės turėtų eiti taip pat, kaip į Orvydų sodybą prie Salantų. Tik šiuo atveju viskas smulkesnės apimties ir prie Aleksandrijos. Skuodo rajone.
Kviečiu savo bendraamžes bičiules pažvelgti į šį seną siuvinėjimą ir ką nors nuo savęs pasakyti. Juk ruduo. Juk jau anksti degame žiburį. Kitokį. Imame ir rankdarbį paknebinėti. Gal kokį mezginį... O šis senas rankdarbis senoje palėpėje skelbia dar ir savo filosofiją. Turu užrašą. Kitam kartui rasiu su dar geresniu tekstu. Iš kitur. Beje, ir lovos užtiesalas, kuris čia matyti, taip pat kaimo moters išaustas. Gal net beraštės... O kokie raštai. O kokie raštai! Pasišildykime prie jaukaus žiburio. Rankdarbį pasiimkime – geras metas pradėti bent kojines megzti. Atsišliekime minutėlei nuo to, apie ką dabar gaudžia visi ir iš visur...