Angelė Digaitytė 2012 m.
Šią vasarą Lietuvoje vieši JAV gyvenanti kinematografininkė, dailininkė, muzikė RUAH EDELSTEIN. Tuoj su pirmaisiais paukščiais išskris. Atsisveikindama Ruah mielai sutiko pasidalinti įspūdžiais, patirtais besisvečiuojant gimtinėje.
A.D.: Jūs – išeivė iš Klaipėdos. Kokią žymę Jūsų tolimesniame gyvenime paliko tas laikas, praleistas šiame Mažosios Lietuvos mieste?
R. E.: Būdama 10 metų, augdama Klaipėdoje,turėjau laimę mokytis vaikų dailės mokykloje (dabar – Klaipėdos Adomo Brako dailės mokykla). Mano pirmoji tapybos mokytoja buvo žinoma Lietuvoje akvarelistė Renatė Lūšis, tapusi mano mentore. Neretai po pamokų galėjau apsilankyti Renatės dirbtuvėje, mokyklos mansardoje. Renatė pastebėdavo individualumą. Tai buvo visai ne dėl to, kad jaunas dailininkas išsiskirtų iš kitų ir būtų originalus – tam, kad menininko intuicija ir atvirumas be nereikalingų ribų lietųsi iš vidaus į pasaulį, visuomet ieškant grožio. Mane stebino vienas iš Renatės bruožų: jos gebėjimas džiaugtis. Ji net pačiose sudėtingiausiose situacijose atranda nors truputėlį šviesos ir džiaugdamasi ją platina, kol visiems pasidaro šviesiau. Tai reta savybė ir ji rodo žmogaus sielos stiprybę. Tai buvo stebuklingas laikas. Kalbėdavomės, piešėm kartu ar buvome užsiėmusios savo darbais. Ateidavo kiti menininkai, poetai, muzikantai, skulptoriai.
Tuo metu negalvojau, kad tai prisiminsiu visą gyvenimą. Akademinių tapybos ir kompozicijos pagrindų dėstymas buvo aukščiausio klasikinio lygio. Tai aš supratau, toliau studijuojama menus Vakaruose. Ne vienas iš mano vėlesnių dėstytojų paklausdavo, iš kur gavau tokius stiprius piešimo ir tapybos pagrindus. Tuomet pasakodavau apie Klaipėdos dailės mokyklą, apie Renatę Lūšį, Reginą Taurinskienę, mano piešimo ir grafikos mokytoją, ir skulptūros mokiusį amžinatilsį Motiejų Narbutą.
A.D.: Kiek laiko Jūs išvykusi iš Lietuvos? Kaip Jums sekasi užjūriuos?
R. E.: Iš Lietuvos išvažiavau prieš 16 metų. Praėjau atranką viename JAV teatre ir pradėjau vaidinti teatre. Buvau pasirašiusi darbo sutartį trejiems metams. Gastroliavau ir tuo pačiu studijavau teatro režisūrą. Tai buvo be galo įtemptas laikas ir gyvenimo mokykla. Nepratęsiau sutarties. Ieškojau savo vietos visuomenėje, kad nereiktų kraustytis kiekvieną dieną, kaip tai buvo tuos trejus metus. Tapybos bei vaidinimo ir režisūros derinys nukreipė mano dėmesį į animaciją. Mane sužavėjo ta stiprybė, kai tapyba ar piešimas atranda naujus parametrus, kai pradeda gyventi laike, susilieja su garsu ir įgyja besivystantį siužetą. Prisimenu tas dienas, kaip buvau stipriai sujaudinta tuo pašaukimo atradimu savyje. Supratau, kad man reikia mokytis toliau. Buvau girdėjusi apie garsų kinematografijos universitetą CalArts (California Institute of the Arts) Los Andžele, Pietu Kalifornijoje. Universitetą įkūrė Walto Disnėjaus šeima, siekdama suvienyti po vienu stogu skirtingas menų šakas. Kartu ten gyvuoja choreografijos, teatro, muzikos, režisūros, literatūros fakultetai, taigi studijuojantys animaciją turi puikias sąlygas. Kažkokiu stebuklingu būdu, įveikus didelį konkursą, man pavyko įstoti į CalArts Animacijos fakultetą. Buvau be galo dėkinga likimui. Ten apgyniau bakalauro ir magistratūros diplomus. Kuriu trumpametražius filmus. Vienas iš paskutiniųjų – mano magistratūros diplominis darbas - filmas "Died 100 Times", kuriame išvysčiau mane dominusią mintį: kuo daugiau mes gyvenime mirštam, tuo gyvesni tampame. Filmą pabaigiau visai neseniai, gegužės mėnesį, ir šiuo metu jis keliauja į filmų festivalius visame pasaulyje.
Neseniai gavau netikėtą pasiūlymą dėstyti kinematografiją Animacijos fakultete „savo“ universitete. Buvau labai nustebusi, nes profesionalaus kino pasaulyje esu dar visai mažai ką pasiekusi. Beje, dėstysiu 3 ir 4 kursams. Be to, pradėjau keletą kitų įdomių projektų. Kuriu naują filmą, kuriame panaudosiu debesų animaciją. Tai vizualinis mano pastebėtas fenomenas. Džiaugiuosi, kad būtent šiuo metu lankausi Lietuvoje, nes taip besiformuojančių debesų labai nelengva rasti pasaulyje. Pakeliui filmavau debesis Airijoje, netoli Dublino, ir netrukus filmuosiu Klaipėdoje. Los Andžele bendradarbiauju su žinoma animatore Masha Vasilkovsky, vystome vieno ypatingo kinomatografininko amžinatilsį Corny Cole neužbaigtų animacinių darbų projektą. Esu serialo "Epizodai apie Oah & Harlam" autorė. Kitų metų pradžioje suplanuotas knygutės leidimas anglų ir rusų kalbomis. Būtų nuostabu ją išleisti ir lietuvių kalba...
A.D.: Neseniai Klaipėdoje dalyvavote savo mokytojos Renatės Lūšies surengtame akvarelistų plenere. Gal galite pasidalinti įspūdžiais?
R. E.: Į kasmet vykstantį plenerą buvau kviesta jau keletą kartų. Buvau dėkinga už tokį dėmesį, deja, tik šiemet pavyko atvykti. Įsivaizdavau, kad bus nuostabu, bet įspūdžiai pranoko lūkesčius. Buvau sužavėta pažintimis su dalyviais iš kitų Lietuvos miestų ir iš užsienio. Kai kurių dailininkų vardai man jau buvo žinomi, pavyzdžiui, Irina Novokreščionova, Ariadna Čiurlionytė, Vilija Kazragytė, Jolanta Vitkutė; iš senų laikų buvau pažįstama su Tomu Karkalu, todėl labai džiaugiausi susitikimu, darbu kartu ir bendra paroda.
A.D.: Kokia, Jūsų manymu, šių jau 38-erius metus rengiamų akvarelistų plenerų reikšmė Lietuvos dailei, apskritai kultūrai?
R.E.: Manau, plenero reikšmė susijusi su meno reišme apskritai - tiek dalyviams, tiek lietuvių dailei, tiek visai Lietuvos kultūrai. Menas - tai venintelė iš visų disciplinų, kuri papuola tiesiai į žiūrovo pasąmonę be jokios redakcijos ar sienų. Suprantu, kad labai svarbus yra pačių menininkų atsakomybės jausmo suvokimas. Dailė ir muzika gali lavinti arba griauti žiūrovo ar klausytojo vidinį pasaulį. Supratus tai, nebeįmanoma neatsakingai žiūreti į meno padėtį švietimo įstaigose. Visos šalies likimas gali priklausyti nuo to, kur nukreipė jos visuomenės atskirus narius menas, muzikos ritmai ir intervalai, spalvų derinimas ir kompozicijos.
A.D.: Ką, be plenero, spėjote dar nuveikti beviešėdama prie gimtosios Baltijos?
R.E.: Vieno škvalo metu buvau Smiltynėje ir iškart po to, kai nustojo žaibuoti, maudžiausi jūroje! Ilgaiprisiminsiu tas spalvas! Vieną naktį vaikštinėjau mūsų Klaipėdos senamiestyje. Ėjau siauromis gatvelėmis. Jos atrodė kaip kažkokio puikiausio teatro dekoracijos su nakties rūku, lempų šviesų atspindžiais ant drėgnų gatvių akmenų. Kėdės gražiai sudėtos prie tuščių kavinių. Nežinau,buvau girdėjusi ar įsivaizdavau istoriją: rodės, aidėjo žmonių, skubančių į turgų, medinės klumpės, arklių traukiami vežimai, motinų, kviečiančių vaikus, balsai... Visą naktį vaikščiojau, praeidama tas pačias gatveles po keletą kartų.
Palangoje dabar vyksta Sakralinės muzikos festivalis, skirtas Maironiui. Mano geras draugas, režisierius Anatoly Smolyak iš Latvijos vieną vakarą filmavo koncertą. Skambėjo vargonai, nuostabiai grojo Jurgita Kazakevičiūtė iš Vilniaus, violončele griežė genialus muzikantas iš Estijos Allar Kaasik. Pastarasis bendradarbiauja su žinomu estų kompozitoriumi Arvo Pärt, vienu iš kelių mano pačių mylimiausių kompozitorių. A. Pärt yra parašęs keletą kūrinių specialiai Allar Kaasik. Turbūt neįmanoma išreikšti žodžiais, ką patyriau tą vakarą. Iš savo gyvenimo prisimenu keletą išskirtinių muzikos patirčių. Tas vakaras buvo vienas iš stipriausių.
Galėčiau pasidalinti daugybe kitų įspūdžių, bet, brangindama Jūsų laiką, paminėsiu tik dar vieną. Čia pradėjau filmuoti dokumentinį filmą apie vieną paprastą žmogų, gimusį 1926 m. Leisdama jam išsisakyti apskritai visom jam rūpimomis temomis, klausinėjau: kaip pavyko išgyventi tokį amžių ir išsaugoti giedrą žvilgsnį, gebėjimą džiaugtis gyvenimu, kur mes visi, jo nuomone, einam, ar žmonės tobulėja, ką jis palinkėtų ateities kartoms… Visa tai yra be galo įdomu ir vertinga, nes žmogus patyrė tarpukarį, karą, pokario metus, gyveno, kaip turbūt daugelis iš mūsų, su šeimai prilipintu antspaudu „враг народа“, sulaukė pokyčių Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Šitokia panorama!
A.D.: Vėl išlėksite... Ar dabar ilgam atsisveikinsite su Tėvyne?
R.E.: Lietuvoje matau galimybių bendradarbiauti, mokytis iš kitų, dalintis savo patirtimi. Norėčiau sugrįžti kitą vasarą, su paukštėm (juokiasi). Stengsiuos.
A.D.: Dėkui. Ir sėkmės Jums, Ruah!
Daugiau apie Ruah Edelstein galima sužinoti apsilankius jos svetainėje www.ruahedelstein.com.
Jūsų dėmesiui Ruah diplominis darbas - filmas "Died 100 Times"
http://vimeo.com/42946211