Gajutė Abelkienė, „Būdas žemaičių“
Turbūt daugelis viekšniškių pažįsta ar bent jau yra girdėję apie Viekšniuose nuo pat gimimo gyvenančią audėją, kuri gali išausti bet kokį audinį, o labiausiai ją išgarsino tautiniai rūbai. Juos dabar audžia reta audėja, o štai viekšniškė Birutė Maželytė jais aprengė ne vieną.
Gyvenimas – nelengvas
B. Maželytė sakė pradėjusi austi tik 1972 metais, perkopusi 40-metį, o iki tol buvo nelengva vaikystė, baisūs karo metai, įvairūs darbai.
„Gimiau, užaugau ir jau pasenau Viekšniuose, – pasakojo audėja. – Mūsų namai visada buvo čia, kur dabar gyvenu. Gimiau didelėje šeimoje: buvome šeši broliai ir trys seserys, aš jauniausia. Daug teko patirti, ir karą pergyventi.“ Pasak B. Maželytės, prasidėjus karui teko trauktis iš namų: „Kai pradėjo bombarduoti, mama pasiuntė mane pas tėtį, kuris buvo talkoje. Sakiau, jog mama liepė pasakyti, kad prasidėjo karas, bet manimi niekas nepatikėjo, pradėjo juoktis, tačiau, kai pamatė bombarduojant, visi greit išsiskirstė. Parbėgome į namus, pasiėmėm duonos kepaliuką, lašinių ir išėjom.“ Moteris pasakojo, jog ji su mama ir sesers šeima keliavo nuo vieno ūkininko pas kitą, nes niekur negalėjo ilgiau apsistoti, juos išvarydavo rusų arba vokiečių kareiviai, lipantys vieni kitiems ant kulnų, kol galų gale apsistojo paupyje. Prabuvę ten savaitę ir pamatę, kad kareivių beveik nebėra, grįžo į vieno ūkininko sodybą, kol sužinojo, kad Viekšniuose jų namas išlikęs sveikas. Tačiau ne iškart pavyko sugrįžti namo, neįleido kareiviai. Tėvas su Birutės seserimi Rože buvo likę namuose paslėpti maisto, bet juos išvarė į Auksodę, o paslėptą maistą išvogė aplinkiniai, matę, kur buvo slepiamas. Taigi šeima grįžo į išvogtus ir nuniokotus namus, kur išbuvo per visą karą ir gyvena iki šiol.
Mokytis B. Maželytei teko nedaug. Dėl silpnos sveikatos baigė tik keturis skyrius. Buvo pradėjusi lankyti 5-tą, bet nebegalėjo, tad mamai pasakė, kad nori mokytis amato. „Mokiausi siūti pas Izabelę Kateivaitę, kuri gyveno pas savo brolį kitoje gatvės pusėje, – toliau tęsė audėja. – Ir sau, ir kitiems pasiūdavau. Išvažiuodavau į kaimus. Sau ir dabar dar pasisiuvu.“
Kurį laiką teko dirbti ligoninėje. Moteris prisipažino nuo vaikystės mėgusi megzti, nerti, bet kas išmokė, nebeprisimenanti: „Gal mokykloj kas pamokė ar dar kas, neprisimenu, bet nerti ir megzti mokėjau. Megzdavau megztinius, kojines, pirštines, nerdavau vąšeliu. Dvejus metus tarnavau, tai visą šeimyną buvau apmezgusi, apnėrusi, staltiesę šeimininkei nunėriau ir sau palaidines, suknelę.“
Vėliau teko dirbti įvairiausius darbus, nes reikėjo išlaikyti tėvelius, kurie negavo pensijų. „Dirbau Kelių valdyboje, paskui Viekšnių mokyklos internate siuvėja, apsiūdavau ten gyvenančius vaikus. Kai uždarė internatą, įsidarbinau ligoninėj, o kai ją uždarė, nuėjau į bažnyčią ir kelerius metus buvau varpininke. Paskui, norėdama gauti didesnę pensiją, dirbau Mažeikių elektrotechnikos gamykloje, iš kur išėjau į pensiją“, – savo buvusias darbovietes vardino B. Maželytė ir pridūrė, jog šalia tų darbų visada buvo mezgimas, siuvimas ir audimas, tapę ne tik pomėgiu, bet ir papildomu pragyvenimo šaltiniu.
Išmokė draugė
Audimo amato B. Maželytė sakė išmokusi iš seserų Rupkaičių, su kuriomis bendravo, padėdavo joms. „Viskas prasidėjo atsitiktinai. Su broliene susiginčijom, sako, tu, Birute, galėtum pradėti austi, – apie audėjos darbo pradžią pasakojo B. Maželytė. – Pasakiau, kad nei staklių neturiu, nieko, bet kilo mintis, kad Rupkaitės turi trejas stakles, paprašysiu paskolinti.“ Taip ir padariusi, o Rupkaitės stakles jai padovanojusios ir pamokiusios savo amato.
Moteris pasakojo pradėjusi pirmiausia austi takus. Žmonės, pamatę jos audinius, pradėjo prašyti jiems nuausti, taip ir pasklido žinia apie naująją audėją. „Vieni per kitus sužinojo, o ir seserys Rupkaitės, kai pačios nebegalėjo austi, siųsdavo žmones pas mane, – pasakojo audėja. – Atveždavo siūlų iš Klaipėdos, Plungės, o ataudams ardydavau iš senų megztinių ar dar iš ko. Kas norėdavo, kad ką išausčiau, patys siūlų atnešdavo.“ Paskui jau audė lovatieses, staltieses rankšluosčius, kitokius darbus. Raštus sakė sugalvojanti pati, pamatanti kur arba iš knygų: „Kai mirė Rupkaitės, jų knygas man atidavė.“
Su šeima. Audžia B. Maželytė ir tautinius rūbus: „Paprašė ansambliui „Poilsėlis“ išausti. Atnešė medžiagą, paskui ateidavo kiekvienas susiderinti spalvas. Ateina žmonės ir pavieniui tautinių drabužių. Buvo iš Mažeikių, Papilės.“ Audėja ir sau yra išsiaudusi. „Noriu, kad mane su jais palaidotų“, – šypsodamasi sakė moteris ir rodė savo drabužiams skirtą audinį.
Pasak audėjos, nuovargio ausdama nejaučia. Kiek turi noro ir sveikatos, tiek ir audžia, tačiau, jei kas atimtų stakles, būtų sunku: „Jei nebegalėčiau austi, pradžioje būtų trūkumas, o stakles dar vienas turiu, taip kad turėčiau kuo pasikeisti, jei pirmąsias kas atimtų. Kai seserys Rupkaitės mirė, neturėjo kur jas dėti, tai ir atvežė.“ B. Maželytė prisipažino noro austi dar turinti, tik sveikata mažėjanti, o ir darbų visokių esą, tačiau retai kurią dieną į stakles neatsisėda. „Audimas – tai liga, kuria užsikrėtei ir nebepagydysi“, – juokaudama kalbėjo audėja.
Pasekėjų – nedaug
Paklausus, ar turi pasekėjų, norinčių išmokti jos amato, B. Maželytė pritilo ir pratarė: „Nedaug. Tai sunkus darbas. Vaikams iš karto patinka naujas dalykas, bet greit tas noras dingsta: reikia dirbti, o ir nuobodu darosi.“ Pasak audėjos, šiek tiek išmokusi yra tik Giedrė Kontutytė, kuri turėjo stakles. Pamokė ją, o toliau ji pati viena dirbo. „Giedrė yra išsiaudusi lovatiesę, užtiesalus ant fotelių ir pagalvėlę, kurią man padovanojo“, – apie savo mokinę pasakojo B. Maželytė.
Moteris porą metų dirbo Vinco Deniušio meno mokykloje, bet audimas didesnio susidomėjimo nesusilaukė, o mokinių darbeliai nebuvo labai geri, kaip kad būna pradedantiesiems. „Kitais metais atėjo nauji mokiniai, tad teko vėl iš naujo mokyti, – pasakojo B. Maželytė. – Jei būtų tie patys atėję, būtų daugiau išmokę.“
B. Maželytė: „Audimas – tai liga, kuria užsikrėtei ir nebepagydysi.“ Iš artimųjų, pasak audėjos, dabar tik pradeda domėtis jos amatu, bet vis trūksta laiko: „Auginau mergaitę, sesers proanūkę Laurą nuo 3 iki 7 m., tai padėdavo audinį suritinti. Kelis kartus buvo įsėdusi į stakles, kai išeidavau, bet nepasiekė minti. Dabar jau 20-ties metų, studijuoja ir yra labiau susidomėjusi. Į stakles dar nesėda, bet sako, kad jau noras yra. Gal pareis čia gyventi, bus staklės ir galės darbuotis.“
Darbai – įvairiose šalyse
Pasak B. Maželytės, audinys – rankų darbas ir žmonės juo domisi, atvažiuoja pasižiūrėti, juos perka dovanoms ar sau. „Vieniems dovanojau, kitiems pardaviau, – pasakojo audėja. – Mano darbų yra ne tik Lietuvoje, bet ir Vokietijoje, Amerikoje. Kunigai mano darbų – lovatiesę ir pagalvėles – vežė į Vatikaną dovanoti Šventajam Tėvui.“
Moteris su savo darbais dalyvauja ir parodose. Pasak audėjos, buvo surengtos parodos Mažeikiuose Kultūros centre, bibliotekoje, taip pat Viekšnių bibliotekoje, kai dirbo Elektrotechnikos gamykloje, ten demonstravo savo darbus.
B. Maželytė dalyvauja Viekšnių menininkų klubo „Spalvarnis“ veikloje, kur bendrauja su kitais menininkais, buvo surengę bendrą parodą Viekšnių pirmosios vaistinės muziejuje. „Parodose visi daugiau giria, pasako daug gerų žodžių, bet man geriausias įvertinimas – kai atvažiuoja pasižiūrėti mano darbų, ypač čia, į namus“, – prisipažino audėja ir dėliojo ant stalo, sofos savo išaustas lovatieses, kitus darbus, tautiniams drabužiams skirtus audinius ir švelniai glostė savo kūrinius.