Denisas Nikitenka
Unikali XIX a. istorija, kurią perskaičiau pakeliui į Nidą. Apie savotiškus (švelniai tariant) santykius tarp kopininkų Kuršių nerijoje ir žemininkų rytiniame marių krante. Nerijos gyventojai iki sprogstant kurortinės epochos bombai gyveno labai skurdžiai: nei pievų, nei šieno, nei dirbamos žemės ir jos gėrybių. O kitame krante, kur veši plačiausios pievos, – rojus. Yra daug istorijų, bet šita perspjauna visas: kaip kunigo lavoną vogė...
Pareigas ėjo toks liuteronas Dovydas Gotfrydas Cudnochovijus dar neužpustytuose Karvaičiuose, kuris nerijoje ir pasimirė. Karvaitiškiai jį palaidojo smėlynuose, kapinėse. Bet kunigas buvo gimęs aname krante, Jociškio dvarelyje netoli Kintų, todėl jo brolis Teodoras primygtinai norėjo palaidoti velionį savo šeimos dvare. Karvaitiškiai kunigėlio neatidavė. Ir tai taip užrūstino Teodorą, kad šis vieną naktį, žiemą, nušliuožė slidėmis per marias į Karvaičius ir brolį... slapčia išsikasė. Be ceremonijų. Dar sugebėjo grįždamas su visu karstu įlūžti mariose. Išsikapstė. Grįžęs kunigą perlaidojo. Rytą, išvydę kraupų vaizdą, karvaitiškiai visu būriu atvyko į dvarą kitame krante reikalaudami atiduoti kunigą. Įsiplieskusio ginčo metu Teodoras griežtai nukirto, kad „į jusu smilti, wejams ant joko ne palieksu, kur pirmasis Aulaukis (pietvakarių vėjas, D.N.) jam gal iszpusti. Pirmaij jis sawo dienai i jusu perdziuta medžio budawota klebonija iszkentėjo. Dabar jis lieks i plytu murita kape, kur jis nėka ne priestoks“. Tokią istoriją užrašė buvęs Mėmelio burmistras, Kuršmarių žvejybos inspektorius Ernstas Vilhelmas Berbomas. Tad abiejų krantų, kurias jungė motulės marios, gyventojai buvo betarpiškai susiję net ir tokiais makabriškais aspektais...