Janina Zvonkuvienė
Mano sodai. Ir man jų tokių užtenka. Ji taip pat viena. Obelėlė ši. Viena tarp laukų. Pati – laukinė. Kaip ir aš. Po žydro dangaus laisve. Vėjai nuneštų ją kaži kur... Bet šaknys lyg nervas giliai įleistas į gimtą žemę, taip įsikibęs, kad niekas neišplėš. Nebent nukirstų. Nenusimink, obelėle! Nesvarbu, kad kokia šaka – laužta nenulaužta – jau ir padžiūvus... Bet pažiūrėk, kiek dar žalių! Kas gražumas žiedų pavasarį buvo! O dabar obuolėliai parausvinti – tavo vaikai – jau užaugę, jau krinta žemėn, jau rieda... Kaip jie kvepia! Pasilenkiau, pasirinkau į terbelę. Namuose į pintinėlę sukroviau – kad gražiau atrodytų. Kitą rytą kad prikvipę visi namai maloniausio obuolių aromato, kad gaivina, kad malonina... Alsuoju ir džiaugiuosi: užtenka man šitokių sodų. Užtenka! Ir nieko nėr geresnio už tą laisvę pereiti nieko nevaržomam per gimtinės lauką. Nors jau seniai seniai ten nieko nebeturi.