PER ATOKVĖPĮ PRIE ŽIBALINĖS.
Prisimenu tas kaimo trobeles, kuriose ne visada būdavo kas nors puošnaus, kas nors spalvingo. Ir tas beveik tuščias to meto krautuves atsimenu. Atsimenu ir tai, kad kaimo moterys dedindavo višteles, kiaušinius nešdavo „į paruošas“, gaudavo kortelę, su kuria galėdavo nusipirkti ką nors tokio, ko šiaip nėra pirkti. Pavyzdžiui, spalvotų siuvinėjimo siūlelių. Ir imdavo moterys siuvinėti. Siuvinėdavo sugebančios ir nelabai tesugebančios. Varžydavosi, kas gražesnį „uzorą“ (siuvinėjimo piešinį) iš kur gavo...