Angelė Digaitytė 2011 m.
Minint Žemaitijos nacionalinio parko 20-metį, antrąją šventės dieną vykusios vienos iš ekskursijų dalyviai turėjo galimybę būti Laimos Puidokienės bei jos dukros Vaivos Jundulaitės pačiame Platelių centre įkurtos „Audimo klėtelės“ atidarymo liudininkais.
Plateliuose iki šiol nebuvo kur turistams nusipirkti suvenyrų. Darbščios Puidokų moterys užpildė šią tuščią nišą: atidarytoje „Audimo klėtelėje“ galima nusipirkti namie tautodailininkių austų užtiesalų, kilimų, servetėlių, rankinių, kitų unikalių rankdarbių, taip pat kitų didelės šeimos narių darbelių – L. Puidokienės vyro Stanislovo iš medžio išdrožtų kaukių, vaikaičio dešimtmečio Juliaus lipdytų keramikos dirbinių, jaunėlės Nijolės Makiejevienės paruoštų maišelių su aromatinėmis žolelėmis bei vaistažolių arbatai.
Anksčiau, atšilus orams, L. Puidokienė su dukromis Vaiva ir Nijole austais, siūtais bei kitomis technikomis pagamintais rankdarbiais, pačių užaugintų vaistažolių mišiniais prekiaudavo tiesiog gatvėje. Platelių seniūnė Danutė Rapolavičienė pasiūlė moterims įsikurti dviejų galų namo vienoje pusėje, kur seniau buvo veterinarinė vaistinė.
Bet „Audimo klėtelėje“ ne tik prekiaujama – L. Puidokienė bei jos dukra Vaiva norinčius moko ir austi čia pat stovinčiomis audimo staklėmis. Tautodailininkės turi ir nedideles, sulankstomas švediškas stakleles, kurias vežasi, kai dalijasi audimo paslaptimis svetur.
Ekskursantams išvykus, naujai atidarytose tautodailininkių dirbtuvėse dar liko grupelė žmonių. L. Puidokienė įsitaisė audimo staklėse – parodė, kad jos čia nėra tik eksponatas. Kaipmat atsirado ir norinčių išmokti austi. „Staklėms reikia erdvės, o namuose jos trūksta “, – džiaugėsi išsipildžiusia svajone turėti dirbtuves Vaiva. Paklaustos, ar sunku išmokti austi, audėjos susižvalgė, paskui L. Puidokienė paaiškino: „Priklauso nuo žmogaus: vienam pakanka vienos dienos, o kitas tuojau pat pamiršta. Svarbiausia nebijoti, bandyti.“ Anot tautodailininkės, sudėtingiausia yra apsimesti siūlus – tam neretai audėjos sugaištančios ir visą dieną.
Naginga Puidokų šeima savo gabumus paveldėjo iš akstesnių kartų. S. Puidoko tėvas Vladas buvo kalvis, stalius, greitai perprasdavo bet kurį mechanizmą. Iš jo Stanislovas paveldėjo auksines rankas – S. Puidoko jaunystėje pagamintais vitražais dar ir dabar puikuojasi abi Kretingos bei tauragiškė bažnyčios. Dabar pats Stanislovas negali patikėti, kad tai jo padaryta. S. Puidokas ilgą laiką dirbo kino mechaniku, vėliau meistru „Svajos“ kino teatre Plungėje (rodyti kino filmus išmokė žmoną ir abi dukras), drožėju liaudies kūrybos gaminių įmonėje „Minija“. Geras rankas, sumanumą paveldėjo ir S. Puidoko sūnus Romas.
Nuo pat jaunų dienų Stanislovas ir grojo, piršliavo vestuvėse. Potraukį muzikai, šmaikštų liežuvį jis perėmė turbūt iš savo senelio Mečislovo Ripkausko, gyvenusio Medsėžių kaime. Kai susituokė, eidavo piršliais jau abu Puidokai. Per drauge nugyventus metus juodu supiršo gal 40 porų. Duktė Nijolė juokiasi, jog ir ji per tuos tėvų piršliavimus sau vyrą susirado.
Ne prastesnės ir Laimos šaknys. Jos senelis Juozas Jundulas, kilęs nuo Alsėdžių, buvo statybos meistras, turėjo savo brigadą. Iš L. Puidokienės giminės gabumus paveldėjo ir jos dukros. Vaiva, kaip jos mamos teta Teodora, yra gera siuvėja. Ji dar mokine būdama išmoko siūti, megzti, net mokytojų užsakymų sulaukdavo. Nijolė polinkį kulinarijai (tapo kulinare-konditere) paveldėjo iš kitos Laimos tetos, Stanislavos, kuri buvo klebono šeimininkė. N. Makiejevienei atiteko ir močiutės sesers 1936-aisiais sudarytas klebonijos valgiaraštis.
L. ir S. Puidokai gali pasidžiaugti ne tik trimis vaikais, bet ir šešiais vaikaičiais ir net provaikaičiu. Visi jie jaučia polinkį meistrauti, kurti. Tik sūnus Klaipėdon išlėkė, o dukros liko čia pat, Visvainiuose. Šeimos galva Stanislovas sako, kad kai vaikai tarpusavyje sutaria, nieko malonesnio nėra. Visos trys Puidokų moterys drauge ir žoleles augina, ir mugėse dalyvauja.