Klaipėdietis žurnalistas Denisas Nikitenka yra aistringas mūsų krašto istorinės praeities tyrėjas, pradžiuginantis skaitytojus įdomiomis žiniomis. 2014 m. gruodžio 13 d. D. Nikitenka savo feisbuko paskyroje savo sekėjus nustebino įrašu apie pagonybės laikus menantį radinį.
1801 m. Norkaičių dvaro (Šilutės r.) savininko Gotliebo Gabrieliaus Funcko namų knygoje paliktas intriguojantis įrašas apie vietą, kurią šis vokietis įsigijo. Dvarininkas parašė, kad čia augęs didžiulis ąžuolas, o aplink jį buvo pastatytas namas. Švento medžio šakos – išsikišusios laukan. Aplinkui dunksoję miškai ir tyrlaukiai…
O senieji prūsai kažkokio karo metu šiame name laikė paslėpę medinę derliaus dievaičio Patrimpo stovylą, pastatytą po ąžuolu, kuris žaliavęs ir žiemą. Čia prieglobstį rasdavę prūsai laikė medį ir namą šventais.
Patrimpas baltų mitologijoje laikomas senovės prūsų upių ir šaltinių dievu, greičiausiai garbintu XVI a. Manoma, kad Patrimpas susijęs su pavasariu ir jo derlingumu.
Nuvykau į tą dvarą ir ką aš randu… milžinišką, mažiausiai kelių šimtų metų senumo ąžuolo kamieną. Ir stotingus, didžiulis kitus ąžuolus dvarvietėje. Senieji gyventojai mena ir tai, jog kadaise vietovė vadinta Putrimais, esą nuo „derliaus dievo Putrimo“. Čia vykdavusios religinės apeigos ir apie jas dar pasakojama iki šiol. Tačiau vietiniams tai esą nepatiko, todėl prieš kelis šimtmečius atsikėlus Norkams pervadino į Norkaičius.
Suviliojo legenda apie prūsų šventvietę (Romovę), o privertė iki ausų įsimylėti dėl sustingusio laiko. Dvaras, kokio gyvenime nesu matęs. Ir tokiose vietose įkvepi vilties vėjuko šuorą, kad dar ne viskas prarasta, suniokota... Norkaičų dvaras – tarsi inkliuzas gintare, tik jaunas: užsikonservavęs XIX a. pradžioje. Tikras rezervatas. Visi pastatai – autentiški, beveik visi išlikę, dvaro ansamblis dar nematęs restauratorių pudros ir neturi jokio makiažo. Patenki tarsi į ant kalvos, šimtamečio miško glėbyje stūksančią pasakų vietą.
Pradžių pradžia – XVI a. pr. privilegijas gavusi smuklė Talot. O jos nebuvo renčiamos bet kur: įtariu, ši vieta buvusi archajiškų kelių susikirtimo punktas. Norkaičių dvaro žiedas ėmė skleistis XIX a. pr. jį įsigijus Klaipėdos pirkliui Johanui Friedrichui Funkui. Vokietis įžvelgė strateginę vietos naudą, mat dvarvietė buvusi patogi prekybai su Rusija, miške ir pasienyje. Varė miško kontrabandą, virė spiritą ir puoselėjo dvarą.
1801 m. į Norkaičius atvyko 21 metų Funckas jaunesnysis, Gotliebas. Po dviejų metų mirė jo tėvas, tačiau dvaras pastatas po pastato, žemės rėžis po rėžio ėmė augti. Ką pastatė Funckai, beveik viskas ir liko neliesta nei karų, nei kolūkiečių, nei vandalų, nei naujųjų laikų kapitalistų. Sustingęs laike... Beveik ant kiekvieno statinio iškaltos datos. Visos – XIX a. pradžios. Net tvenkinyje su išlikusia visa prūsiška hidrauline sistema ant kranto akmens puikuojasi 1828 m. Buvo čia ir du vandens malūnai, plytinė, karčema. Ko gero, šie statiniai – vieninteliai, nušluoti laiko. Visa kita liko. Kodėl? Nes XIX a. viduryje mirus Funckams be palikuonių, dvaras atiteko valstybei, o ši įkūrė girininkiją. Ir ji šimtmečiais veikia iki šiol (!). Dvare gyvena ištisos girinių kartos, kurios laikosi nerašytos tradicijos elgtis čia, kaip šventovėje. Nė vienos šiukšlės, jokių griuvėsių, aplinka – iščiustyta, išpuoselėta. Šeimininko ranka jaučiasi kiekviename žingsnyje. Tačiau yra palikta ir paslapčių (kur buvo malūnai?), ir švelniai mitologizuotų istorijų.
1807 m. pro dvarą traukėsi Napoleono kariuomenė, plūdo prūsų pabėgėliai. Ir jie atnešė juodligę, nuo kurios 1808 m. krito karvės, o išliko tik... jaučiai. Juos maitino tvarte uždarytas ir izoliuotas samdinys, maistą jam paduodavo per langelį (tvartas ir langeliai išliko).
Paliko pėdsaką ir pats Gotliebas Funckas, miręs 1848 m. ir palaidotas šimtametėje girioje pasislėpusiose kapinaitėse. Girioje, kurioje dangų remia reti medžiai, saugomi Norkaičių botaninio draustinyje. Pasakojama, kad Funckas buvo masonas. „Ant jo dvaro daugkart neprigimtiški pavidalai pasirodydavę. Teipo ir kartą vakarienuodami susyk visi stuboj ėsantiejie pamatę nepažįstamą vyruką raudonuose žalnieriškuose rūbuose apie juos besisukantį. Valgantieji tuoj suprato tai dvasią ėsant ir krūpterėję nusišypsoję, vienas kitą pažiūrėdami, Tai tuomžyg tas vyrukas, lyg kokia mygla į nieką pavirsdamas, iš po jų visų akių prapuolė“ (Jonas Basanavičius, „Iš gyvenimo vėlių bei velnių“.) Visa laimė, kad pats Šilutės apylinkių Norkaičių dvaras migla nevirtęs ir žėri, kaip perlas tiems, kurie jį suranda tarp ūksmingų bukų, pocūgių ir ąžuolų tyrlaukių pakraštyje...
Paruošta pagal alkas.lt straipsnį bei Facebook. com/Lietuvosdvarai/lt/
Deniso Nikitenkos nuotraukos