Angelė Digaitytė 2014 m. liepa
Liepos 27 dieną Anapilin iškeliavo garsi dailininkė, pedagogė, meno terapeutė, šiuo metu Klaipėdoje 40-ąjį kartą vykstančio Tarptautinio akvarelistų plenero rengėja ir kuratorė Renatė Lūšis.
Aukštesnės jėgos, matyt, lėmė, kad mudvi susitikome birželio pradžioje – ne anksčiau ir ne vėliau, nors klausimai, kuriuos magėjo užduoti garsiajai klaipėdiškei, mano galvoje sukosi jau porą metų.
Tarp mūsų, mergaičių
Tik įėjusią į Klaipėdos universitetinės ligoninės Palaikomojo gydymo ir slaugos skyrių, mane pasitiko ant koridoriaus sienų sukabinti spalvingi, akvarele tapyti paveikslai. Gėlės, gėlės, gėlės, vienas kitas portretas tarp jų... Atpažinau akvarelistės Renatės Lūšis braižą.
Vienvietėje palatoje gulėjusią Renatę irgi supo gėlės. Ir dailininkės nesavanaudiškumu, gerumu nusipelnytas ligoninės personalo dėmesys. Paklausta, ar visi čia taip puikiai slaugomi, dailininkė tik šyptelėjo: „O kaip jūs galvojate?“
– Atrodo, jau man gerėja, – žybtelėjusia viltimi pasidalijo R.Lūšis.
Dailininkė niekada nemėgo kalbėti apie savo negalavimus, gyvenimo išbandymus, todėl buvome tarsi ir sutarusios, kad aš apie ją ligoninės patalan paguldžiusią ligą nieko nerašysiu. Jog tai liks tik, anot Renatės, „tarp mūsų, mergaičių“. Net nenufotografavau, nes abi tikėjome, jog šis nemalonus „nuotykis“ tuoj pasibaigs ir vėl viskas bus kaip seniau.
Talentą paveldėjo iš senelio kalvio
Renatė Lūšis gimė 1942 metų spalio 5 dieną Klaipėdoje, geležinkelininko Mykolo Lūšies šeimoje. „Mes esame trys sesutės, mamos antrojo vyro vaikai, – pasakojimą apie save pradėjo garsi pajūrio akvarelistė. – Seserys visada domėjosi tais mano menais, atvažiuodavo, kartu dalyvaudavo parodų atidarymuose. “
Viena sesuo gyvena Klaipėdoje, yra prodiuserė, kita – Kaune, dirba specialiajame vaikų darželyje.
Menininkės gyslelę R. Lūšis paveldėjo iš motinos Barboros Kurc, gebėjusios labai gražiai siuvinėti, giminės. Senelis, mamos tėtis, Vilhelmas Kurcas, kilęs iš Pietų Vokietijos. Viena kalvė stovėjusi prie namų, Kretingos mieste. Joje kalvis su dviem pagalbininkais, gizeliais vadintais, kaldindavo „geriuosius“ darbus ir juos veždavo parduoti į Karaliaučių. Kita kalvė buvusi Kretingos priemiestyje. Joje keturi samdyti vyrai kaustydavo ūkininkų arklius, taisydavo ratus, vežėčias.
Lemtinga akvarelinių dažų dėžutė
Ankstyvoje vaikystėje R. Lūšis jokios meno mokyklos nelankė. Pati mokėsi piešti, ranką ir akį lavino tuometiniuose Pionierių ir moksleivių namuose vykusiuose dailės užsiėmimuose.
Renatės mokytojas buvo Napoleonas Bernotas – garsus Lietuvos aktorius, teatro režisierius, menininkas. Paskui jis žuvo avarijoje.
„Man labai sekėsi, kad vis bendraudavau su nuostabiais žmonėmis, – pasidžiaugė garsi dailininkė. – Manau, visi sutikti mokytojai turėjo įtakos mano lavinimui.“
R. Lūšis pirmoji mokytoja buvo Sofija Pikturnaitė-Rapalavičienė, kilusi iš Judrėnų kaimo. Jos vyro senelis Rapalavičius buvo dailininkas. Jo paveikslai kaboję Vilniaus katedroje buvusioje Paveikslų galerijoje. Rapalavičius tapęs savo gimines.
„Gražūs, aš prisimenu tuos darbus. Kadangi man įdomu buvo, “ – pabrėžė R. Lūšis.
Baigiant trečiąją klasę, S. Rapalavičienė apdovanojo septynis pirmūnus.
–Tik aš nieko negavau. Mokytoja išėjo trumpam ir vis nepareina. Galvoju, mane pamiršo, – prisiminė vaikystę dailininkė. – Nelabai tesijaudinau: į tai, kas aplink vyksta, niekada nekreipiau daug dėmesio – man svarbiau, ką aš pati darau.
Kiti vaikai jau ruošėsi pro duris lėkti, bet grįžo mokytoja, rankoje nešina pailgą daiktelį. Į knygą nebuvo panašu. S. Rapalavičienė išvyniojo tą paketėlį ir sako: „Čia Renatėlei už gerus tapybos darbus.“ Ir padovanojo nedidelę dėžutę labai gerų akvarelinių dažų, pagamintų tuometiniame Leningrade (dabar Sankt Peterburgas, Rusija).
R. Lūšis pirmoji mokytoja pati tapė. Būsimoji akvarelistė labai žavėjosi jos paveikslais, ypač rožėmis. „Man rožė kaip ir gėlių karalienė yra, “ –atskleidė paslaptį daugybės natiurmortų su gėlėmis autorė.
S. Rapalavičienė nusivedė Renatę ir į pirmąją dailės parodą. Tuo metu Klaipėdos mokytojų seminarijoje buvo eksponuojami Konstancijos Tulienės tapyti paveikslai. Ta paroda būsimajai dailininkei paliko didžiulį įspūdį. Stalinietiško pobūdžio portretai – tamsus fonas ir šviečiantys veidai. Vėliau, jau šeštoje klasėje, R. Lūšis nuėjusi dar kartą tos parodos pažiūrėti. Labai nusiminė, kažkada taip atmintin įstrigusių paveikslų nebepamačiusi. Mat jai jau tokia svarbi paroda jau buvusi seniausiai uždaryta.
– Vėliau mačiau K. Tulienės darbus, gal knygoje iliustracijas pastebėjau. Ir mano svarbiausieji darbai yra portretai, – vėl, paslapties šydą praskleidusi, paaiškino žymi Lietuvos portretistė.
Gyvenimas vėtė ir mėtė
1944 metų rudenį pasitraukdami vokiečiai išvežė Lūšių šeimą į Vokietiją, nes laikė visus, gyvenusius Klaipėdoje, vokiečiais. Gyveno prie pat Drezdeno, Šteinbacho bažnytkaimyje. Ten bažnyčia buvo evangelikų, todėl mažoji Renatė su mama į katalikiškas pamaldas eidavusi bene 7 kilometrus.
1949 metais šeima grįžo gimtinėn. Netrukus prasidėjo „atšilimas“. Jiems, buvusiems išvežtiems į Vakarus, tas „langas“ į pasaulį prasivėrė plačiau.
Renatė buvo baigusi tik devynias klases, kai motiną ištiko insultas. Moteris ilgokai gulėjo patale. Tėvas namų ūkį pavedė vyriausiajai dukteriai. Tik, deja, Renatė to visai nemokėjo – jai visai kiti dalykai rūpėjo. Mergina lankė aibę būrelių – fizikos, turizmo ir t.t.. Ir pats tėvas, kai gaudavo algą, kiekvienąkart būtinai parsinešdavo naują knygą sau ir savo dukterims po knygelę. Pasirodo, namų ūkiui tai nebuvo labai reikalinga.
Po kažkiek laiko, kai paauglė Renatė įsidarbino dvare įsikūrusiame tarybiniame ūkyje lauko darbininke, jos pareigas rūpintis namų ūkiu perėmė sesuo Monikėlė, kuriai tai sekėsi žymiai geriau. O Renatė, nors ir labai menką algą gaudama, kartu su tėvu dalijosi šeimos maitintojo vaidmeniu.
Ilgos savo vietos gyvenime paieškos
Nuo septintos klasės jau dirbusi Marių gatvėje įsikūrusiuose Žvejų kolūkio kultūros namuose apipavidalintoja, Renatė vidurinės mokyklos kartu su bendraamžiais taip ir nebaigė. Bet ne todėl, jog reikėjo verkiant dirbti. Koją pakišo eilinis nuotykis („Be nuotykių mano gyvenimas nebūtų pilnavertis,“ – įvertino R.Lūšis.).
Per rusų kalbos egzaminą kažkuriam klasės vaikinui prisireikė pagalbos. Renatė, eidama pro jo suolą į tualetą, padavė klasės draugui popieriuką. Kai grįžo, jai niekas nebeleido toliau rašyti. Į gyvenimą iš mokyklos Renatė buvo išleista tik su pažyma, jog išklausė vidurinės mokyklos kursą.
Mergina nenusiminė. 1961 metais į Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumo odos specialybę R. Lūšis buvo įstojusi neturėdama brandos atestato. Bet baigė tik pirmąjį kursą.
– Nusprendžiau, jei negaliu tapyti kaip Rembrandtas, tai nereikia visai. Nors tuo metu per mažai žinojau apie Rembrandtą... Matyt, pasireiškė jaunatviškas maksimalizmas, – šypteli 72 metų akvarelės meistrė.
R. Lūšis tąkart į Klaipėdą grįžo, kad pabaigtų vidurinę mokyklą, nes suprato, kad be brandos atestato negalės toliau studijuoti.
Nusprendė mokytis Jaunimo mokykloje ir tuo metu Klaipėdoje prie Baltijos laivų statyklos atidarytame politechnikume. Renatė įstojo, jai buvo net paskirta stipendija. Bet ją, nešiojančią akinius labai storais stiklais, prie sekretoriato pamatė gydytojas. Mergina buvo trumparegė, jos regėjimas abiejomis akimis – tik „ -8“. Pasirinkta specialybė būtų buvusi susijusi su braižyba. Gydytojas pasakė, jog su jos akimis tai per daug sudėtingi mokslai. Nepraleido.
Netiko vėliau ir dažytojos profesijai, nors, pasirodo, būsimoji dailininkė skyrė ne tik spalvas, bet ir atspalvius, ir geriau, nei ją tikrinęs profesinės mokyklos direktorius.
Atrado pašaukimą
Kartą jaunutė Renatė išvažiavo į Kazachstaną aplankyti prie Karagandos gyvenusios draugės, kurios tėvelis buvęs ištremtas 25 metams. Beviešint merginai netikėtai pasiūlė darbą – mokytojauti Saranės priemiesčio vidurinėje mokykloje.
Renatė gavo kambarėlį bendrabutyje. Lietuvei labai patiko tas darbas. Dvejus metus jaunoji mokytoja dieniniame skyriuje dėstė dailę ir braižybą, o paskui dar metus ar pusantrų – ir vakariniame. Po antrųjų mokslo metų R. Lūšis suprato, jog jai patinka mokytojos darbas, kad tai yra ta kryptis, kuria ji norėtų eiti.
Dieninės mokyklos direktorius skatino Renatę studijuoti. Ji ketino stoti į Almatos dailės mokyklą, net buvo nuvažiavusi apsižiūrėti. Bet mergina buvo dar stojimui nepasiruošusi – neturėjusi savo piešinių albumo.
Lietuvoje tuo metu vyravusi taikomosios dailės tradicija, o Renatė norėjo studijuoti dailės pedagogiką, todėl įstojo į Riazanės (Rusija) aukštesniąją meno mokyklą.
1969 metais jau diplomuota dailės mokytoja pravėrė ką tik įkurtos Klaipėdos vaikų (dabar Adomo Brako) dailės mokyklos duris. Bedirbdama R. Lūšis neakivaizdžiai studijavo tuometiniame Vilniaus dailės institute (dabar Dailės akademija) dailę ir dailės pedagogiką (1970 – 1975). Gabi, mokinių mylima pedagogė Klaipėdos A. Brako dailės mokykloje mokytojavo 40 metų.
40 metų besitęsianti plenero tradicija
Tarptautinio akvarelės plenero, kiekvieną vasarą vykstančio Klaipėdoje, pradžia buvo 1974 metais kartu su Liepojos (Latvija) dailininkais surengta Dailės diena. Vėliau sumąstyta renginį praplėsti.
Pirmojo Klaipėdos vaikų dailės mokyklos direktoriaus Edvardo Malinausko iniciatyva vasaromis, kai moksleiviai atostogaudavo ir nevykdavo pamokos, pradėti rengti plenerai. Iki 1980 metų renginį rėmė Vilniaus dailės sąjunga. Vėliau, jų paramai nutrūkus, klaipėdiškiams teko suktis patiems. Mokyklos ūkvedė buvusi labai šauni, surasdavusi ir vietų viešbučiuose, ir kareiviškų lovelių.
Kai 1979 metais prie vaikų dailės mokyklos buvo pastatytas priestatas, atsirado galimybė praplėsti plenero renginius. Ir taip kuo toliau, tuo visko daugiau.
Pradžioje R. Lūšies užduotis buvusi išrūpinti plenerų dalyviams leidimus į jūrą išplaukti ar Laivų statybos gamykloje kuo aukščiau palipti, kad atsivertų akvarelistams kuo platesnė panorama. Vėliau dailininkė tapo pagrindine renginio organizatore ir kuratore.
Dabar, silpstant jėgoms, mokiniai ir kolegos ir rankas ištiesia, ir pečius atkiša, kad daugybę metų kitus į priekį vedusi pedagogė galėtų pati atsiremti, tęsti pradėtą veiklą, padeda organizuoti plenerą.
Kartu su Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktoriaus pavaduotoja Skulptūrų parkui Sondra Simanaitiene R. Lūšis jau trejus metus rengia „Skulptūrų parko pasakojimus“: plenero dalyviai kuria Klaipėdos Skulptūrų parke ir kartu eksponuoja savo paveikslus parodoje. Šiemetinio, 40-ojo, Tarptautinio plenero tema bus „Skulptūrų parkas ir senosios kapinės“– mat parkas įsikūręs senųjų miesto kapinių vietoje. Šiemet daug bus parodų – visoje Klaipėdoje.
Išdalintas gerumas grįžta
Sankt Peterburge studijavusi meno terapiją, R. Lūšis 1998 metais ligoninėje vykdžiusi projektą su meno terapija „Klaipėdos menininkai mileniumą sutinka miesto ligoninėje“.
Daugiau nei dešimt pastarųjų metų dailininkė uostamiestyje vadovauja klubui „Modus Vivendi“, kuriame užsiėmimus lanko įvairių profesijos žmonės. Dailininkė sielą gydančios veiklos klube net nelinkusi vadinti kūryba, o labiau žaidimu. Ne, ne todėl, kad jos rimtai nevertintų, – ten vykstanti kūryba yra stebuklingas dalykas, kurios dėka žmogus dvasiškai atsitiesia, sustiprėja jo savivertė. Žmonės suvokia, kad gali kurti, jog niekas profesoriumi negimsta.
Kartą nenuilstanti altruistė yra sau užsirašiusi priesaką: pagal galimybes intensyviau užsiimti meno terapijomis ligoninėse. Paprasti dalykai, bet labai reikalingi. Kai R. Lūšis apsirgo, pajuto, jog visa, ką reikėjo, atliko.
Paklausta, kam jai reikia tos terapijos, tų plenerų, R. Lūšis atsakė: „Kad gyventume. Jei gali žmonėms pagelbėti, jei gali organizuoti susitikimus su pasaulio dailininkais, parodas, tai tai ir darai. Tai buvo Dievo dovana, kuria buvau apdovanota. Juk negalėjau jos sau laikytis. Dabar išdalintas gerumas grįžta.
2012-aisiais 70-mečio proga žymi akvarelistė surengė septynias parodas – Švedijoje, Estijoje, Vokietijoje, keturias Lietuvoje. Kiek gyvenim\e jų būta, nebesuskaičiuoja. „Nesuku galvos – visko būta daugiau nei gerai,“ – numoja ranka jau mūsų ilgo pokalbio išvarginta R. Lūšis.
– Aš esu turbūt laiminga. Gyvenimas nebuvo nei paprastas, nei rožėmis klotas. Spyglių pakako. Stengiausi mokytis. Iš sutiktų žmonių, iš jų harmonijos. Neseniai perskaičiau kažkieno žodžius, kad menas išgelbės pasaulį. Ko gero.
