Plungiškio išauginti žemaitukai garsina Lietuvą

Angelė DIGAITYTĖ                                                                                     2011 m.

          

Kęstučio Vaitkaus nuotrauka
Kęstučio Vaitkaus nuotrauka

 
          
              2011-ųjų rugpjūtį 9 raiteliai, lydimi ištikimojo šuns keliauninko Alšio, išjojo Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto bei karalienės Barboros Radvilaitės tragiškos meilės keliu. Du žemaitukai Ceklys ir Kruizas, su savininku laukuviškiu Vaidotu Digaičiu dalyvaujantys jau antrame istoriniame žygyje (pernai atsigėrę Juodojoje jūroje), yra kilę iš Noriškių kaime įsikūrusio Vidmanto Gendvilo žirgyno.
               V. Gendvilas prisipažino, jog žygį „2000 km istorijos“ sekė nuolat, buvo su raiteliais kartu mintimis, išgyveno dėl nesėkmių, džiaugėsi kiekvienu pasiekimu. Jis, atvirai sakant, netikėjo žygio sėkme, baisėjosi žygeivių užmoju nujoti tiek kilometrų: jau žiūrėdamas per televiziją pirmąjį reportažą, Vidmantas, patyręs jojikas, suprato, jog dauguma narsuolių mažai ką teišmanė apie jojimą. Buvo daug neatsakingumo, bet lietuviai tikslą pasiekė. Tiesa, paskutinėmis žygio dienomis keliauninkai jau buvo išmokę joti. Per žemaitukų ir jojikų kančias... „Bet, kita vertus, kaip išmoksi joti, jei nejosi? Dabar jie – labai geri raiteliai,“ – neabejoja V. Gendvilas.
                 Antrasis žygis buvo perpus trumpesnis. Bet ne lengvesnis: ir keliai kitokie, ir bet kur arklių nepaganysi.
                 V. Gendvilas apie arklius išmano. Iš atminties iki šiol neišdyla vaikystėje matytas vaizdas. Vežimą traukė dviese – stambus, didelis arklys ir mažiukas žemaitukas. Didysis pritingėjo, tad vis sulaukdavo važnyčiotojo kirčių botagu. Vežimas judėjo to žemaituko pastangomis. Tada Vidmantas, prisimena, pagalvojo: „Kam reikalingas tas didysis, jei mažiukas vienas pats patraukia?“ Dar aštuntokas būdamas, V. Gendvilas perskaitė „Mokslo ir gyvenimo“ žurnale straipsnį apie žemaitukus. Apie juos Vidmantas girdėjo nuo mažų dienų. Tais laikais buvo nerealu turėti arklį, bet vaikinas jau ėmė svajoti: turėti namą ant ežero kranto, žemaitukų, skalikų. Svajonės išsipildė. Kai tik pasistatė namą, V. Gendvilas nuspirko ir arklį.
                1996-aisiais, kai susikūrė Žemaitukų augintojų asociacija, šios veislės žirgų Lietuvoje tebuvo 30.
                Pirmąją žemaitukų veislės kumelaitę Troją Vidmantas parsivežė iš Klaipėdos. Tada jam buvo 32-eji. Pats ir apjojo. Gal po metų įsigijo dar dvi kumeles iš Rietavo aukštesniosios žemės ūkio mokyklos. Ten buvęs žirgynas tuo metu gerai laikėsi, bet, susirgus mokyklos direktoriui Jonui Bačinskui, kolektyvas nusprendė, jog 5 žemaitukus išlaikyti įstaigai yra per brangu. Pradėjo juos pardavinėti. Treneris Viktoras Mažeikis paprašė Vidmanto gelbėti Rietavo žemaitukus nuo išvežimo. V. Gendvilas tąkart nusipirko Taiką ir Karklę, o dar vieną – Žagarę – su ką tik atsivestu kumeliuku įpiršo dėdei. Nors šiam arklių visai nereikėjo, bet išlaikė žmogus juos bene 4-erius metus. Paskui Vidmantas tuos abudu žemaitukus iš dėdės nupirko.
                 Išmoko V. Gentvilas pats joti, tuo „virusu“ užkrėtė visą šeimą (Vidmantas ir Diana turi 3 vaikus). Į jo žirgyną atvažiuoja žmonės, norintys pajodinėti. Vieni tik pajaučia jojimo malonumą sėdėdami ant Vidmanto vedžiojamo arklio, kiti savarankiškai leidžiasi į tolimesnę kelionę. Į Noriškius atvyksta daug neįgalių žmonių. 15-metė Žagarė ir 14-metė Taika – protingi, patyrę arkliai, nebaisu ant jų ir vaiką užsodinti. Tiesa, kaip ir visi gyvi padarai, kiekvienas arklys turi savo charakterį. Štai Žagarė – labai gera kumelė, bet rami išbūna tik 45-ias minutes. Tiek, kiek skirta laiko jodinėjimui vedžiojant. Paskui ji ima reikšti nepasitenkinimą.
                 Vidmantas turėjo jau daug arklių. Kumelaitės užaugo, ne kartą atsivedė palikuonių. Vienus žemaitukus V. Gendvilas pardavė, kitus tebelaiko. Parduota Troja, Karklė dabar yra Pakūtuvėnų vienuolyne. Bet nelabai tegali šios senos lietuviškos veislės arklių puoselėtojas žirgininkystės pavadinti pragyvenimo šaltiniu, nes pajamos yra labai nepastovios. Tačiau šeima ir neskursta. Tiesa, pastovų atlyginimą gauna mokytojaujanti Diana.
                  V. Gendvilas žemaitukų veislę puoselėja skatinamas patriotiškų jausmų: arabų arkliais bus kas pasirūpina, hanoveriai – vokiška veislė, o mes, lietuviai, juo labiau, žemaičiai, turime stengtis populiarinti žemaitukus – tą seną, ištvermingų, nereiklių maistui, protingų lietuviškų žirgų veislę. Dabar Lietuvoje yra apie 500 žemaitukų. Arkliai, V. Gendvilo nuomone, labai papuošia gyvenimą, o nacionalinės veislės – dvigubai.
                 Abiejų istorinių žygių dalyvis V. Digaitis iš Vidmanto nusipirko Ceklį bei Kruizą. Ceklys yra Karklės vaikas, Kruizas –Žagarės. Laukuviškiui Ceklys 2011 m. gegužę prie Plinijos piliakalnio (Telšių raj.) vykusiose žemaitukų ištvermės varžybose pelnė pereinamąją kunigaikščių Oginskių taurę. 2012 m. balandžio pabaigoje V. Digaitis su dviem žemaitukais - Vidmanto išaugintu Cekliu ir kitu ištikimu bendražygiu Kredu  - vienas pats išsileido į ilgą kelionę aplink Baltijos jūrą. 6000 km žemaitis tikėjęsis spėti nujoti iki šalnų, kelionę užbaigė rugsėjo 19-ąją.