Žemaitijos šlėktos

  
           Žemaitijoje, kaip rodo 1667 m. gyventojų surašymas (pagal trobas), iš 5486 žemvaldžių 3940, arba 71,8 %, visai neturėjo baudžiauninkų ir gyveno akalicose. Tikrųjų dvarininkų tuomet Žemaitijoje buvo 1546, arba 28,2 %, bet iš jų 905 turėjo tik po vieną valstiečių šeimą, o 468 – nuo 2 iki 20 baudžiauninkų šeimų. 120 dvarininkų valdė nuo 20 iki 50 baudžiauninkų šeimų ir tik 53 dvarininkai turėjo daugiau kaip 50 valstiečių šeimų. Po šimto metų, 1775 m. surašymu, iš 5748 šlėktos šeimų Žemaitijoje tik 1179, arba 20,8 %, buvo dvarininkai, o 4569 šeimos, arba 79,5 %, visai neturėjo baudžiauninkų.           

ATR bajorai atstovai Seime, su žemių herbais. wikipedia.org.
ATR bajorai atstovai Seime, su žemių herbais. wikipedia.org.

            
            
Šlėkta, šlėktos arba bajorai – teisiškai privilegijuotas kilmingųjų luomas  Lenkijos karalystėje, vėliau Lietuvos  Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Abiejų Tautų  Respublikoje. Lietuvos Didžiojoje  Kunigaikštystėje, vėliau ir Respublikoje  šis luomas vienintelis turėjo pilietines ir  politines teises. Kaip atskiras luomas  egzistavo ir prijungus Lenkijos Karalystės  ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės  Respubliką prie Rusijos imperijos. Čia  šlėktos luomas buvo sulygintas teisėmis  su rusų bajorija – Dvorianstvo. Luomo  privilegijos buvo panaikintas 1863 m. caro  įsaku. Nuo to laiko jokių privilegijų  nebeturi, tačiau kasdieninėje vartosenoje  terminai išliko ir žymi asmenis, turinčius  kilminguosius protėvius. Nors  šiandieninėje lietuvių kalboje Lietuvos  kilmingieji dažniausiai yra įvardijami  terminu bajorai, iš istorinės tiesos požiūrio  lietuvių kalboje turėtų būti vartojamas terminas šlėkta, tačiau šis terminas nėra plačiai vartojamas, nes lietuvių kalbininkams nepatinka iš lenkų kalbos atėjęs terminas, tačiau tai daroma neteisėtai, nes patys kilmingieji save vadino šlėkta. Atsisakymas naudoti terminą šlėkta sukomplikuoja įvardijimą. Nuo XVI a. vidurio pavadinti kilmingąjį bajoru buvo didelis įžeidimas.      
          Lietuviškas terminas bajorai yra skolinys iš senrusių (rusėnų, gudų) kalbos бояре bojarinai (stambūs senosios Rusijos žemvaldžiai)'. Šis žodis (vienaskaita rus. боярин) ir jo variantai plačiai paplitę slavų kalbose (bulgarų, chorvatų, slovėnų, čekų, lenkų ir kt.). Žodis kilęs iš senovės tiurkių *boĭ är 'turtingas, žymus vyras' (jam giminingas žinomas tiurkiškas žodis bajus – 'turtuolis'). Manoma, kad šį terminą į senrusių kalbą atnešė tiurkų gentys: pečenegai arba polovcai. Terminas bajus iki šiol vartojamas Vidurinėje Azijoje, Kazachijoje, Kaukaze. Rusų žemėse „bojarino“ terminas rašytiniuose šaltiniuose aptinkamas nuo XI a. Laikui bėgant termino bajoras reikšmė kito. XVI a. pab. sąvoka bajorasgalutinai atsiskyrė nuo sąvokos šlėkta. Nuo tada bajoru buvo įvardijamas nekilmingasis, dirbantis dvare. Pavadinti kilmingąjį bajoru buvo didelis įžeidimas. Terminas bajoras buvo vartojamas apibrėžti nekilmingo luomo žmogų dirbantį dvare, pavyzdžiui, tijūnu, ekonomu. Jais dirbdavo ir laisvieji valstiečiai. Tai liudija tokios lietuvių valstiečių pavardės kurios formavosi 17-18 amžiuose kaip: Bajoras, Bajorūnas, Bajoraitis
          Patys save kilmingieji vyraujant lenkų kalbai įvardindavo terminu szlachta, lietuvių kalboje – šlėkta. Lietuvių kalboje taip pat vartojamas skolinys iš lenkų kalbos – šlėkta. Į lenkų kalbą jis atėjo iš Čekijos šlechta kartu su kitais administraciniais terminais, čekai jį perėmė iš senosios vokiečių žemaičių kalbos geschlecht, tai yra – turintis giminę, o žodis slahta šia kalba reiškė dirbti. Lenkų kalboje iš pradžių prigijo terminas szlachetnie urodzony – kilmingai gimęs, tačiau vėliau, susiformavus aristokratijos sluoksniui, jis imtas taikyti vidutiniam bajorų sluoksniui. Neturtingi ir ne tokie kilmingi bajorai buvo vadinami szlachta zaściankowa, szlachta zagrodowa, szlachta szaraczkowa – užsieniniai, užtvoriniai, tačiau tuo jie skyrėsi nuo cholopų, neturinčių jokių kilmės tradicijų.        

Pliaterių herbas
Pliaterių herbas

             
         
               Luomo kilmė.
Jau vokiečių kalba parašytose kronikose,   kalbant apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, yra minimi die    beste Leuten išvertus reiškia gerieji žmonės. Tyrinėtojų  nuomone, tai ir yra kilmingieji, kartu tai reiškia, kad terminas  bajoras dar nebuvo vartojamas. Vėlesniuose vokiečių kalba  rašytose šaltiniuose atsiranda terminas boyaren, t. y.  neabejotinai bajorai. Kalbininkų teigimu, terminas bajorai lietuvių  kalboje įsitvirtino apie XIV a. vidurį. Tuo pačiu metu nunyko ir  terminas gerieji žmonės, galutinai išnykęs XVI a. pab.
               Jogaila savo laiškuose vartojo abu terminus: bajorai ir  gerieji žmonės, tačiau tai nebuvo sinonimai; iš laiškų formuluotės  matyti, kad gerieji žmonės yra žemesnio rango asmenys. Taip  pat Vytautas mini ir bajorus, ir geruosius žmones.
                Skirtingai nuo Vakarų Europos šalių, į bajorų luomą    Lenkijoje ir Lietuvoje pateko santykinai didelė gyventojų dalis  (Lenkijoje net virš 10 proc. gyventojų). Kilmingųjų dalis atsirado dėl karo tarnybos. Iš pradžių kariauna tarnavo genties vadui, o vėliau iš jo kilusiam kunigaikščiui. Iki XIV a. pab. į karą dar buvo šaukiami visi vyrai. Vytautas pertvarkė kariuomenę ir padarė ją profesionalia, vien bajorų kariuomene. Todėl jis padidino bajorų karių skaičių – net iš prastųjų žmonių rinko karui tinkamus vyrus ir darė juos bajorais kariais, atleisdamas nuo ūkinių darbų ir prievolių. Kario žemę dirbo samdyti žmonės, vadinami veldamais.
         Lenkijoje bajorai kaip luomas susiformavo XIV a. Pagal 1374 m. Košicės privilegiją Lenkijos bajorai atleisti nuo prievolių valstybei, išskyrus nedidelę duoklę nuo žemės, gavo išimtines teises užimti vaivadų, kaštelionų, teisėjų, pakamorių ir kitus postus. 
         Karo vadams ir valstybės pareigūnams buvo dalijami ištisi valstybės dvarai. Atsirado dvarų kompleksai, arba latifundijos. Žinomi ir pirmųjų latifundijų savininkų vardai – Manvidas, Valimuntas, Mingaila, Goštautas, Kęsgaila, Astikas ir Radvila. Tačiau pasibaigus vyriškajai giminei, latifundijos iš pradžių atitekdavo kitoms šeimoms.

Bilevičių-Biliūnų herbas Kapas.
Bilevičių-Biliūnų Kapas.

 

         Luomo evoliucija. Lietuvoje kilmingųjų luomas galutinai susiformavo XV a. Ilgą laiką bajorų luomas išliko atviras, t. y. į jį buvo galima patekti ne tik pagal kilmę, bet ir už nuopelnus didžiajam kunigaikščiui. Tarnybinių bajorų vaidmuo didėjo mažėjant eilinių kunigaikščių, valdžiusių vieną – dvi pilis, skaičiui.      
         XV a. labai išplito stambioji žemėvalda. Bajorų viršūnė pradėjo save vadinti ponais. Jie ėmė dalyvauti valstybės gyvenime. XV a. atsirado Ponų taryba, patarinėjusi karaliui. Bet kai XVI a. pabaigoje visi bajorai ėmė dalyvauti valstybės valdyme ir vadintis ponais, tai buvę ponai tapo didikais. Bajorų luomas susiskaidė – jį sudarė didikai (kunigaikščiai), tarnybiniai bajorai, stambūs bajorai, priklausomų žmonių neturintys bajorai, plikbajoriai, kurie labai priklausė nuo didikų. Bajorija susiformavusios Lietuvos valstybės pagrindu tapo Viduramžiais: bajorų žmonės mokėjo mokesčius, statė ir taisė pilis, vykdė pasėdžio prievolę.
         Iš pradžių vyravo žemės valdymas iki gyvos galvos, vėliau formuojasi tėvoninė žemėvalda. Norėdami didinti kariuomenės skaičių Didieji kunigaikščiai dalindavo beneficijas, nes nuo žemės priklausė ir tarnyba. Lietuvos valstybė iki XIV a. pabaigos valdė apie 2/3 visų žemių, o 1569 m. jai liko tik 1/3, nes daug žemių buvo išdalyta bajorams. Pagal 1528 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės surašymą etninė Lietuva turėjo 5730 raitelių, o rusų žemės – 5372 raitelius. Vienas raitelis buvo siunčiamas nuo 8 valstiečių tarnybų. Tarnyboje buvo 3-4 valstiečių kiemai.
        Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, vėliau ir Respublikoje šis luomas vienintelis turėjo pilietines ir politines teises. Visi šlėktos atstovai teoriškai teisiškai buvo lygūs. Seimų nutarimai draudė save tituluoti grafais, kunigaikščiais, baronais ir t. t., taip pat buvo draudžiama naudotis kitose valstybės gautu titulu.

 
 

Tyzenhauzų herbas.
Tyzenhauzų herbas.

                                                                   

 

                                                                          LDK didikų giminės. 

          Lietuvių kilmės: Kęsgailos, Astikai, Radvilos, Gelgaudai, Goštautai, Olelkaičiai, Čartoriskiai, Alšėniškiai, Pacai, Manvydai, Sakaičiai, Sudimantaičiai;
         Rusėnų kilmės: Chodkevičiai, Ostrogiškiai, Sapiegos, Tiškevičiai, Oginskiai, Puzinai, Iljiničiai, Valavičiai, Višnioveckiai, Strutinskiai;                             
          Vokiečių kilmės: Tyzenhauzai, Pliateriai;
          Totorių kilmės: Glinskiai;
          Lenkų kilmės: Kosakovskiai;
          Italų kilmės: Morikoniai.
        
          
Sovietinė (įskaitant ir sovietinę lietuvių) ir tarpukario lietuvių istoriografija vaizdavo bajorus kaip nuožmius eksploatatorius, kurie visokeriopai engė valstiečius, lėbavo, buvo pasileidę, kuriems nerūpėjo tautiniai reikalai. Tikrovėje to nebuvo – dauguma bajorų neturėjo baudžiauninkų, visoje Respublikoje daugiau nei pusė bajorų neturėjo žemės. Turintis žemės bajorai buvo išimtis. 1670 m. 400000 šlėktos arba 57 % buvo bežemiai. 
         Dauguma Lietuvos bažnyčių, vienuolynų yra pastatyta finansuojant bajorams.
       

          Luomo sunaikinimas. Šlėktos luomas buvo pradėtas persekioti Rusijos imperijos laikais. XIX amžiaus pradžioje buvo planuota smulkiąją šlėktą iškeldinti į neseniai Rusijos imperijos nukariautas Juodosios ir Azovo jūrų pakrančių žemes, nes Rusijos carai žiūrėjo į bežemę ir smulkiąją šlėktą kaip į pačią pavojingiausią visuomenės grupę. Šiuos planus sutrukdė prasidėję karai su Napoleono Prancūzija. 1918 m. susikūrusi nepriklausoma Lietuvos Respublika ekonomiškai sužlugdė šlėktų luomą. Įvykdyta žemės reforma atėmė iš bajorų palikdama tik 80 ha žemės, nors tą žemę buvo gavę dar iš Lietuvos Didžiųjų kunigaikščių. Toks plotas buvo nebepakankamas išlaikyti didelius dvarus. Po 1940 m. sovietinės okupacijos šlėkta, kaip klasinis priešas buvo pradėti naikinti fiziškai.

                                                                         Šaltiniai:

1. www.mazoji-lietuva.lt
2. www.varniai-museum.lt
3. www.wikipedia.org