Angelė Digaitytė 2015 m. lapkritis
Rietavo žemė pasauliui padovanojo ištisą muzikų dinastiją. Tris kilometrus į Rytus nuo miesto nutolusiame Norgalvių kaime gyvenusioje dainingoje Adomo ir Juzefos Meškauskų šeimoje 1931 metų spalio 15 dieną gimė muzikas, pedagogas, kompozitorius Aloyzas Meškauskas, davęs pradžią kelioms muzikų kartoms – dukteriai smuikininkei, pedagogei Giedrai Meškauskaitei bei sėkmingai smuikininkės kelią pradėjusiai anūkei Rasai Žukauskaitei.
Susitikti susitarėme Vokietijoje, Manheime, už Nekaro upės, vienoje dailioje gatvelėje neseniai įsikūrusioje elegantiškoje prancūziško stiliaus kavinukėje „Pfau“ („Povas“). Kai nulėkiau, manęs ten jau laukė Aloyzas Meškauskas su šeima – žmona Teresėle Birute, dukra Giedra Meškauskaite ir anūkais Rasa Žukauskaite ir Kastyčiu Žukausku.
Žemaičius į Manheimą atviliojo svarbi proga: Aloyzo anūkė smuikininkė Rasa Žukauskaitė, studijavusi Manheimo muzikos ir vaizduojamojo meno aukštojoje mokykloje solistės specialybę, išvakarėse laikė baigiamąjį egzaminą – grojo kartu su Badeno-Badeno filharmonijos orkestru netoli Karlsruhės vykusiame koncerte. Šios studijos lygios aspirantūrai Lietuvoje. „Man buvo labai malonu, kad šeima atvažiavo palaikyti. Visi labai jaudinosi, sėdėjo tik ant kėdžių kantų, ir man tas palaikymas suteikė daug jėgų, energijos,“ – prisipažino Rasa. Pasak Aloyzo, iš salės buvo matyti, jog Rasa labai išgyvena kiekvieną akordą, kiekvieną judesį. Nuostabus grojimas. Iš visų anūkų Rasa vienintelė tokia muzikantė.
„Kai vaikystėje piemenėlis buvau, net nė minties tokios neturėjau, kad galiu būti muzikas. Prisimenu, besimokydamas Rietavo progimnazijos 8 klasėje pagalvojau, kaip norėčiau groti kokiu instrumentu ir diriguoti, kaip mūsų mokytojas Liudas Gedgaudas diriguodavo. Choro metu prasitariau apie savo svajonę. Viena choristė Vasiliauskaitė pasakė: „Žmogus ko nori, ko siekia, vis tiek pasiekia.“ Ir štai prabėgo tiek metų, tapau pats muzik, pedagogu, kompozitoriumi, vargonininku, o vaikai ir anūkai nužengė tuo keliu žymiai toliau. Nuostabu,“– džiaugėsi neseniai 84-erių sulaukęs senjoras, atrodantis žymiai jauniau (slapčia net dar kartą žvilgtelėjau į savo sąsiuvinyje užsirašytą jo gimimo datą). Tvirto stoto, jokio seniokiško kretėjimo, veide beveik nė raukšlelės, galvą puošia baltutėliai trumpoki plaukai, aiškus mąstymas, puiki atmintis ir sklandi kalba.
Kol aš rašiausi, šeima tuo pačiu ir pusryčiavo. Tiesą sakant, Aloyzas išskrido beveik nevalgęs, nes jam pasakoti buvo svarbiau nei pasistiprinti – sakė, kelionėje pavalgys.
A. Meškauskas gimė vidutinio ūkininko šeimoje, kurioje buvo septyni vaikai. Motina buvo bemokslė, o tėvas baigęs tris skyrius. Tėvas Adomas Meškauskas daug kuo domėjosi, viską pats pasidarydavo: arkliams plėskus siūdavo, cinuodavo sau ir kaimynams kiaurus indus, siuvo ir taisė batus, gamindavo medžio ir metalo dirbinius; daug skaitė, mokėsi kalbas, susirašinėjo su australais eserantų kalba. Užsukus vokiečiams ar rusams bendraudavo jų kalbomis, kaimo vaikus bei jaunimą mokė užsienio kalbų, paruošdavo juos eksternu laikyti vidurinės mokyklos egzaminus. Adomas Meškauskas ir savo vaikus mokė vokiečių, esperantų, rusų, parncūzų kalbų bei dainų tomis kalbomis. Šeimoje nebuvo jokio muzikos instrumento, tačiau visi turėjo gerą klausą, ir dainos namuose skambėdavo kas vakarą.
Motina Juzefa Meškauskienė buvo labai gera tiek savo vaikams, tiek ir aplinkiniams. Tėvo pareigos supratimas ir motinos meilė, gerumas, tikėjimas giliai įaugo vaikuose, ir šie stengėsi vėlaiu tai perduoti kitiems.
Aoyzas Meškasukas prisiminė: „Nuo mažens dainavau mokyklos chore bei bažnyčios choruose, ir tai man teikė didelį malonumą. Nors nebuvau iš arti matęs smuiko, jį susikaliau pats iš lentelių. Kambaryje juo man niekas neleido groti, tad grieždavau karvidėje, ir karvės visai nepyko.“
A.Meškauskas, po Rietavo progimnazijoje baigtų aštuonių klasių, brolio Rufo pasiūlymu, 1949 metais įstojo į Klaipėdos muzikos mokyklą mokytis solinio dainavimo ir kartu į mokytojų seminariją, nes mama vien muzikos mokytis neleido, nes esą „visi muzikantai yra mergininkai ir girtuokliai“. Taip tuo metu apie muzikantus suprato kaimo gyventojai. Niekas nenorėjo, kad jo vaikai eitų blogu keliu. Metus pasimokius, Aloyzas buvo pašauktas atlikti karo prievolę sovietinėje armijoje Gruzijoje. Ten greta tarnybos jūrų aviacijoje grojo kariniame rusų liaudies instrumentų orkestre pirmąja dombra, dainavo chore, vadovavo karių chorui.
Grįžęs iš kariuomenės 1955-1958 metais tęsė mokslus Klaipėdos muzikos mokykloje, bet jau nebe solionio dainavimo, bet chorvedybos skyriuje. Tuo pačiu metu A. Meškauskas vadovavo įvairiems klaipėdiškių meno kolektyvams. Vėliau Lietuvos valstybinėje konservatorijoje neakivaizdžiai studijavo choro dirigavimo specialybę. Maždaug tuo pačiu metu vadovavo ir Kretingalės septynmetės mokyklos vaikų chorui bei skudučių ansambliui.
1958 metų rudenį A. Meškauskas gavo paskyrimą atidaryti Kretingos muzikos mokyklą, t.y. Kultūros ministerijos įsakymą. Naujasis direktorius, lydimas Klaipėdos Stasio Šimkaus muzikos mokyklos direktoriaus, atvyko pas Kretingos rajono kultūros skyriaus vedėją Movšą Milerį ir prisistatė. Čia gavo nurodymus, ką ir kaip daryti, skiriamas raudonų plytų dviaukštis namas Kretingoje, Kęstučio gatvėje.
Namą apie 1909–1910 m. pasistatė lietuviškos spaudos bendradarbis, literatas, vertėjas, varpininkas, Kretingos gydytojas dr. Feliksas Janušis (1867–1920). Projektą rengė Rusijos imperijos Kuršo gubernijos statybos skyrius. Name užaugo žurnalistė, rašytoja, vertėja Liūnė (Liucija) Janušytė (1909–1965). Po vyro mirties, dalį patalpų Sofija Janušienė-Buivydienė nuomavo: čia gyveno Kretingos apskrities gydytojas, veikė Kretingos progimnazijos (vidurinės mokyklos) klasė, S. Janušienės knygynas ir kt. 1941–1944 m. pastate buvo Vokietijos slaptosios valstybės policijos (gestapo) padalinio būstinė. 1944 m. pab. namas nacionalizuotas, perduotas NKVD-MVD-MGB Kretingos apskrities (rajono) poskyriui, kuris iškeldintas 1953 m. Nuo 1958 m. čia veikė Kretingos muzikos mokykla, o apie 1978 m. įkurdinti pionierių (nuo 1990 m. – moksleivių) namai. 1993 m. namas grąžintas gydytojo F. Janušio palikuonims, iš kurių jį įsigijo Kretingos evangelikų liuteronų parapijos klebonas Darius Petkūnas. 1997 m. pastatas įrašytas į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registro statinių sąrašą. –
Tame name dar gyveno vieni gyventojai. Mokyklai skirti keturi kambariai – mokytojų ir trys klasėms.
Iš pradžių mokykloje nebuvo jokio baldo. Pirmieji stojamieji egzaminai vyko lauke. „Pianiną išpakavom, ant jo dėžės atsisėdo ir grojo. Visi kiti stovėjom. Baldus veždavomės iš Vilniaus, “ – prisiminė Kretingos muzikos mokyklos įkūrėjas ir pirmasis direktorius Aloyzas Meškauskas. Pats direktorius traukiniu, persimetes per pečius, parsigabeno vienu sykiu tris akordeonus.
Mokytojauti A. Meškauskas pasikvietė buvusius bendramokslius. Buvo labai energingas kolektyvas. Rumeikienė Eugenija mokė groti kanklėmis, Lugaitė Gracija – fortepionu, Strikas Vytautas – smuiku. Kartais vienoje patalpoje tekdavę dirbti ir keliems mokytojams: viename kampe grodavo akordeonu, o kitame – smuiku.
A. Meškauskas Kretingos muzikos mokyklai vadovavo porą metų. Pasak Aloyzo, būtent čia jis pajuto pirmąjį didelį gyvenimo džiaugsmą, čia prasidėjo jo kūrybinis kelias. Kretingoje gimė pirmoji A.Meškausko daina, tebeskambanti Lietuvoje ir dabar – „Širdies ilgesys“, kuriai tekstą sukūrė pirmoji Aloyzo žmona Emilija Meškauskienė, jauna mirusi nuo vėžio. Jiedu kartu metus tegyveno.
Pedagogas matė, jog trūksta dainelių vaikams, tad nemažą pluoštą jų pats sukūrė („Versdavau tekstus iš rusų, lenkų, čekų, vokiečių kalbų.“). Gyvendamas Kretingoje A. Meškauskas dirbo ir „Laisvės“ fabriko ir kaimo kultūros namų chorų vadovu.
1960–1969 m. A. Meškauskas buvo Telšių vaikų muzikos mokyklos ir 3-osios vidurinės mokyklos mokytojas, muzikos mokyklos akordeonų orkestro, vidurinės mokyklos choro ir skudučių ansamblio vadovas. Keletą metų vadovavo Tryškių apylinkės vyrų chorui. 1969–1985 m. Plungės vaikų muzikos mokyklos direktorius ir mokytojas, mėgėjų chorų vadovas. 1970 m. energingas muzikas respublikinei dainų šventei parengė Plungės „Linų audinių“ fabriko mišrųjį chorą, o 1975 m. kartu su G. Pakalniene Plungės rajono „Minijos" liaudies meno gaminių įmonės mišrųjį chorą. 1978 m. Aloyzas suorganizavo Plungės švietimo darbuotojų moterų chorą ir kurį laiką jam vadovavo.
A. Meškauskas – Telšių ir Plungės rajonų dainų švenčių dirigentas, 1977 m. respublikinės moksleivių dainų šventės konsultantas, Respublikinio muzikos mokytojų mišriojo choro chormeisteris; parašė straipsnių vietinėje spaudoje, aranžavo kūrinių skudučiams, sukūrė dainų ir instrumentinių pjesių.
Pasak nepailstančio Aloyzo, kurį muziko kelią rinktis, diktavo pati situacija. Visą laiką dirbo muzikos ir bendrojo lavinimo mokyklose, ir tas kelias patikęs. Tačiau visada vadovavo ir kokiam nors chorui, ansambliui, kūrė dainas, aranžavo kūrinius akordeonų orkestrui, kaimo kapeloms. Išėjęs į užtarnautą poilsį ėmė vargoninkauti, kurti religinę muziką.
Apie 2000 metus A. Meškauskas tapo Vėžaičių (Klaipėdos raj.) bažnyčios vargonininku. Klebonas Vytautas Skiparis pasiūlė vadovauti laidotuvių giedojimui. „Sako, noriu imtis žmogaus, kad kultūringai būtų palydima,“ – prisiminė senjoras. Juodu susėdę aptarė, kaip turėtų vykti kultūringas laidojimas.
Vėžaičiuose visada prieš „Kalvarijos kalnus“ buvo giedamos kantičkos. Kadangi Aloyzas kantičkų giesmių pats neturėjo, pradėjo jas, pertvarkydamas iš senų kantičkų, parašytų lenkiškais rašmenimis, perrašinėti lietuviškais. Tuo tikslu nusipirko kompiuterį, išmoko juo naudotis ir išspausdino visas kantičkų giesmes, kurios tinka laidotuvėse. Jas padauginęs sudarė apie 50 knygučių, kurias dabar padalija laidotuvių metu visiems susirinkusiems. „Ir giedam ne tik giedoriai, bet visi esantys. Nebelieka laiko kalbėtis, žiovauti, taip kyla bendra kultūra,“ – paaiškino muzikas. A. Meškauskas yra parašęs nemažai ir originalių giesmių.
Vėliau Aloyzas persikėlė vargoninkauti į Rietavo parapiją. Čia laidotuvėse žmonės jau nebegiedojo kantičkų, nors seniau tokia tradicija buvusi. „O kantičkos – tai labai reikalingas Žemaitijos paveldas. Būtina jas mokėti,“ – įsitikinęs senjoras. Todėl, turėdamas savus kolektyvus, stengėsi propaguoti kantičkų giedojimą. Neseniai A. Meškauskas išleido kantičkų giesmių kompaktinius diskus, įrašytus su visa šeima, kuriuos pats ir platina. Rašydamas kantičkų giesmes, užrašė melodijas ir natomis, kad liktų ateities kartoms. 2016 metų vasario pabaigoje Vilniuje vyksiančios Knygų mugės metu bus pristatomi Aloyzo Meškausko dainų rinkiniai ir abu kompaktiniai diskai – „Kantičkų giesmės“ ir gedulingų giesmių albumas „Gaubia sutemos“.
