Audronė Juškytė-Bakšienė žinoma ne tik savame kaime, bet ir visame Jurbarko raj. Ji ir eiles kuria, ir akordeonu renginiuose groja, ir yra puiki keturių vaikų mama bei dviejų močiutė, darbšti ūkininko žmona, išpuoselėjusi su vyru Arūnu savo sodybą Baužaičių kaime (Eržvilko sen., Jurbarko raj.). Bet apie viską iš eilės.
Audronė gimė 1967 m. kovo 6 d. vos už keleto kilometrų nuo savo dabartinės sodybos, Balnių kaime (Jurbarkų sen., Jurbarko raj.). Tėvai – Vincas Juškys ir Izabelė Parnarauskaitė, seneliai – Jonas Juškys (?-1956) ir Marcelė Juškienė (?-1972) bei Antanas Parnarauskas (?-1944) ir Pranciška Parnarauskienė (?- ~1958).
Tėvas ten pat, Balniuose, ir buvo gimęs, augęs, vėliau 10 metų kalėjo Taisete kaip politinis kalinys (grįžo iš Sibiro 1956 m. rudenį), o mama kilusi iš Plekių k.,prie Rudkiškių. Audronės seneliai iš mamos pusės mirė, kai ji dar nė nebuvo gimusi, o tėvo mamą, visų, taip pat ir Audronės, „mamyte“ vadintą, ji dar pažinojo: močiutė mirė, kai mergaitei buvo 5-eri.
Audronė pirmą klasę pradėjo lankyti tuometinėje Telviakų pradinėje mokykloje (vėliau tapusia Telvekų, o galiausiai Vilniškių). Savo pirmąją mokytoją Birutę Zdanavičienę moteris prisimena kaip mokytoją iš didžiosios raidės:
– Nežinau, ar gyva. Buvo kilusi iš Alytaus, gimusi, atrodo, 1925 m. Vaikų neturėjo. Gyveno netoli manęs. Po vyro mirties, išėjusi į pensiją, išsikėlė atgal į Dzūkiją. Ką išmokau savo vaikytėje, tai didelis jos nuopelnas.
O kokie vaidinimai buvo ruošiami Naujiesiems metams... Aš pasižiūriuriu dabar vaikų vaidinimus – neprilygsta. Gruodžio 31-ąją būdavo eglutė, ir visas kaimas sutikdavo Naujuosius Vilniškių salėje.
Visas gyvenimas anuomet virė Vilniškiuose. Buvo kolūkio „Tarybinė žemė“ kapela, grojo joje mano tėtis... buvo toks kaip dramos būrelis... Na, visa tuometė „grietinėlė“ gyveno Vilniškiuose: Paulaičiai, Žilinskai, Kriaučiūnai, Šukolai...
O salė! Du didžiuliai kokliniai pečiai, tvoskiantys karščiu, scena, išpuošta žalumynais, tampomu popieriumi, stalai baltomis staltiesėmis, ant stalų – kugelis, vištiena, šaltiena, pyragai, naminis alus, dešros,buteliukai stipresnio...Muzikantai grodavo, dainininkai dainuodavo...šokiai lig ryto.
Niekas nesukdavo galvos, kur sutikt Naujuosius...Gruodžio 31-ąją tėvai iš fermos pareidavo anksčiau. Namuose apsiruošdavo, prausdavosi, puošdavosi ir apie 6 val. vakaro traukdavo į salę, o ten jų laukdavo vaikučiai su programa, po to Senis Šaltis, po viso to suaugę vaidindavo, grodavo, dainuodavo.
Baigusi Eržvilko vidurinę mokyklą, Audronė kiek mokytojavo, dirbo vaikų lopšelyje-darželyje; paskui ištekėjusi išsikėlė gyventi į Šiaulius ir įsidarbino tuometinėje „Elnio“ odos ir avalynės gamykloje.
Visą vaikystę mačiusi tėvus sunkiai ir už menką atlyginimą dirbančius kaime, Audronė visada anksčiau prisiekinėjusi, jog nė už ką negyvens kaime. Ne veltui sakoma: „Niekada nesakyk niekada“.
Jau devinti metai Audronė ir Arūnas Bakšiai ūkininkauja savo sodyboje Jurbarko rajone – 20 ha žemės plote kuria rojų. Arūnas kasdien važinėja į darbą Jurbarkan, o Audronė lieka sukinėtis namuose.
Iš ryto išruošia, išleidžia dvi dukras – Arūnę ir Audrūnę – į mokyklą Eržvilke ir tada skuba pas jos laukiančius gyvulius – karves, kiaules, avis. Tarp kitų strikinėja ir du vardais šaukiami – ožys Eicho ir ožka Cibė.
Darbuodamasi Audronė ne vieną eilėraščio posmą sueiliuoja, o kartais atokvėpio valandėlėmis ir akordeoną pasiima, išlieja susikaupusius jausmus (mat, jos tėvas mokėjęs groti ir akordeonu, ir vargonais). Audronė yra optimistė iš prigimties. Kaip ir kiekvienam, taip ir jai būna sunkesnių, niūresnių momentų, bet ji nedejuoja, nesiskundžia, neieško kaltų – mano, kad kiekvienas žmogus turi pats su savo bėdomis susidoroti.
Danieliai – vyro rūpestis. Iš pradžių bandoj jų buvę tik dešimt, dabar laukuose ganosi apie 60 šių gražių raguočių.
Suspėja šeimininkai visur: ir gyvulius sužiūrėti, ir aplinką sutvarkyti. Kieme žaliuoja įvairiausi dekoratyviniai krūmai, žydi gėlės, prie tvenkinio įrengtos pailsėti kviečia pavėsinės, vaikus – sūpynės... Sukurtas grožis džiugina ne tik jų pačių akis, bet ir privilioja ir kitus.
Jau ketvirtus metus pavasariais Bakšių sodyboje organizuojama Jurginių šventė. Ir 2013-ųjų balandžio 23-ąją rinkosi į Bakšių sodybą žmonės, norintys prisiminti papročius, kartu pabūti, pasilinksminti. Žinia, per Jurgines į laukus pirmąkart išgenami gyvuliai.
Prieš porą metų pavasaris smarkiai vėlavo, tad gyvuliai dar rupšnojo pernykštį šieną tvartuose. Išradinga šeimininkė išvedė... ožį Eicho. Tai visiems buvo džiaugsmo! Prasidėjo Jurginių šventė – su ugnies pašventinimu, tradicine kiaušiniene. Audronė iš bulvių, kruopų ir šernienos išvirė gardžią sriubą, valgytojų iškart Jurginių sriuba pramintą. Visą dieną skambėjo dainos, akordeono muzika.
Audronė Juškytė-Bakšienė sutiko pasidalinti ir tos Jurginių sriubos, ir dar kelių senų, iš mamos išmoktų, patiekalų receptais.
JURGINIŲ SRIUBA
Pakepinu šernieną, kiaulieną, dedu į puodą, užpilu vandeniu, pjaustau bulves, dedu per kelis vandenius atskirai nuvirtas, nuplautas perlines kruopas, viską verdu ilgai ant silpnos ugnies, kol sutirštėja. Pakepinu riebaluose susmulkintų morkų, svogūnų – supilu prieš galą, o kai sriuba išverda, įtarkuoju česnakų. Žinoma, dar pipirai, krapai, svogūnų laiškai, petražolės – dedu, ką turiu.
UBAGŲ VALGIS
Dar tokį patiekalą mama darydavo. Suminkydavo tešlą iš miltų,vandens,druskos ir darydavo blynus, kepdavo ant pečiaus rinkių, po to sulaužydavo į puodą ir užpildavo tirštu baltu padažu su spirgučiais.
RAUGINTI BUROKĖLIAI
Išverdi burokėlius,nulupi,užpili virintu drungnu vandeniu, biškį pasūdai ir duonos juodos, padžiūvusios įmeti. Pastatai šiltai, per kokias 3-4 dienas išrūgsta.
O rasalas skanus! Tėvas ant pagirių nugerdavo...Mama šaukdavo, kad burokeliai supelis. Kartais aš į trilitrį pasiraugiu-šaltibarščiai būna skanūs.
EILĖRAŠČIAI
Krito žiedlapiai – sodai žydėjo.
Atėjai tu į mano pasaulį.
Aš tave begaliniai mylėjau.
Tu gražesnis buvai net už saulę.
Laumės lėmė, išbūrė likimą,
Kad sutiksiu tave netikėtai.
O sutikus pamilsiu taip skaudžiai,
Jog širdis ims blaškytis be vietos...
Prašuoliavo pavasaris oriai,
Medumi kvipo sodai ir pievos.
O aš laukiau taves prie Vidaujos –
Kiek ten laukiau – težino tik Dievas.
Ir šalna jau nurausvino klevą,
Obuoliai krito dieną ir naktį.
Nesulaukiau tavęs,nors tikėjaus,
Ir širdis, rodos, nustojo plakti.
Balo lapai, ir snaigės lengvutes
Mojo man taip iš tolo, iš lėto.
Netikėki, ką laumės tau sakė –
Vėl palik širdyje meilei vietos.
***
Aš čia gimiau. Čia mano kaimas.
Čia mano tėviškės beržai.
Vaikystė mano čia prabėgo.
O šitas kaimas – tai Balniai.
Vidauja vis sruvena, teka,
Nors nebeliko sietuvų.
Neliko daugumos sodybų –
Nebegirdėt skambių dainų.
Užžėlė pievos – krūmais jos apaugę.
Nudžiūvo Tauršilio pušis.
Neliko pamišky trobelių –
Jos man sapnuojas per naktis.
Šaltinis tas, kadaise vandenį kur sėmėm,
Užvirto moliu, akmenais.
Ir nebegrįš mano vaikystė,
Nebelakstysiu paupiais...
***
Iš pelenų, iš oro, smėlio
Bandau dėlioti aš tave.
Iš ašarų ir iš vienatvės –
Bet gavosi trapecija.
Tokia skaidri, lengva lyg muzika,
Lyg muilo burbulas trapi.
Ir krito ji į kelio dulkes.
Neliko nieko atminty.
Bandau iš praeities, iš rūko,
Iš šypsnio atgamint tave...
Bet man nė velnio neišeina –
Kažkokia koše galvoje.
Vynioju atminties voratinklius
Ant savo rankos pirštų.
Skubu, mazgau savas mintis –
Kad nieks nepasimirštų.
Ir vėl iš pelenų , iš oro
Bandau dėlioti aš tave,
Tik man nė velnio neišeina.
Neliko nieko mintyse...
***
Ruduo. Tamsa. Lietus barbena.
Laukų gėlės šalna pakando žiedą.
Migla. Ir tuščia taip aplinkui. Tylu.
Kažkur nedrąsiai ūbauja pelėda.
Kokia tamsa! Nors durk pirštu į akį.
Sunkus akmuo man širdį spaudžia.
Aš vienišas! Klajoklis! Pakeleivis!
Ir net bažnyčios varpas man negaudžia.
Brendu į nežinią. Į nebūtį, į gūdžią naktį.
Lietaus lašai apspjaudo mano veidą.
Aš vienišas! Klajoklis, pakeleivis!
Bet aš tikiu: tokių kaip aš likimas neapleidžia...