Tarptautinis tyrimas Mirties slėnyje

Denisas Nikitenka                                                                                  2016 05 17

 

Mirties slėnio vietoje savaitgalį lankėsi Prancūzijos diplomatai ir Neringos atstovai.



                Prancūzų karo belaisvių pėdsakai, mūsų pamaryje palikti XIX amžiuje ir jau apsinešę legendomis, paskatino pradėti tarptautinį tyrimą. Savaitgalį Kuršių nerijoje, vadinamajame Mirties slėnyje prie Nidos, pirmą kartą lankėsi oficiali Prancūzijos delegacija: šios šalies ambasadorius Lietuvoje Philippe'as Jeantaud ir gynybos atašė pulkininkas leitenantas Alainas Moulia.
                Į spėjamą 1870-1872 metais smėliakalniuose veikusią prancūzų karo belaisvių stovyklos vietą svečius per kopas lydėjo Neringos meras Darius Jasaitis, Kuršių nerijos nacionalinio parko direktorė Aušra Feser, turizmo atstovai.
               „Parodytas išskirtinis dėmesys dar neatskleistai mūsų krašto istorijai. Sutarėme, kad pirmiausia kartu su Prancūzija, bendradarbiaujant Vokietijai, inicijuosime mokslines istorinių aplinkybių paieškas. Mirties slėnyje atsiras simbolinis medinis memorialas su atitinkama informacija. Paskutinis etapas – žvalgomieji archeologiniai tyrimai“, – sakė D. Jasaitis.
                Pamarys slepia ne vieną paslaptį, susijusią su prancūzų karo belaisviais. Daug jų žuvo ir buvo palaidoti nežinomose vietose 1863–1873 metais kasant Klaipėdos uostą ir Miniją sujungusį 27 km ilgio Vilhelmo kanalą. Dar ryškesni prancūzų karo belaisvių pėdsakai palikti Kuršių nerijoje. Ten yra bent dvi vietos, tiesiogiai susijusios su 1870–1871 metais vykusiu karu tarp Prancūzijos ir Prūsijos.
               Žymus Klaipėdos istorikas Johannesas Sembritzkis 1918 metais išleistame veikale užsimena, kad tvirtinant nerijos krantus „dirbo prancūzų belaisviai iš Nidos atsakomosios karo belaisvių stovyklos“. Ta, anot istoriko, keršto prancūzams stovykla buvo įrengta „smėlynuose prie Nidos, kaip „atsakymas“ prancūzams, kurie vokiečių belaisvių stovyklas kūrė ir Alžyre“.
                Mat piečiau Nidos esančios pilkosios kopos prieš šimtmetį buvo pustomais smėlynais: jos vokiečiams galėjo tiesiogiai asocijuotis su Sacharos dykuma, kurioje kalėjo tėvynainiai. Esą dėl to kaip kerštas už Alžyrą ir pasirinkta vieta Kuršių nerijoje „atsakomajai“ belaisvių stovyklai. Ne viename istoriniame šaltinyje būtent ta vieta įvardijamas Mirties slėnis, esantis tarp Parnidžio ir Sklandytojų kopų.
                Knygą apie Kuršių neriją 2001 metais išleidęs Jurgis Bučas rašo, kad Mirties slėnyje buvo pastatytas ištisas vadinamųjų barakų miestelis, kuriame „būta 12 tūkst. belaisvių“. Mokslininko teigimu, nuo epidemijų, karščio ir sunkaus darbo (jie tvirtino nerijos krantus, apželdino kopas ir kt.) prancūzų belaisviai esą mirdavo dešimtimis ir buvo užkasami čia pat smėlyje. „Gražiausia ir ramiausia pasaulio vieta buvo paversta tikru pragaru. Ta vieta dabar vadinama Mirties loma“, – pasakoja J. Bučas. Yra nepatvirtintų faktų, kad mirusius belaisvius vokiečiai esą metė į pelkę, tokia išties yra Mirties slėnio pašonėje, buvusios akmens amžiaus protakos vietoje.
               KNNP direktorė A. Feser paminėjo ir vietines legendas, kurios buvo pasakojamos iš kartos į kartą: esą prancūzų belaisviai nukasė kopą Purvynėje.
 

Meilės slėnyje.
Meilės slėnyje.

            

              Dar viena su prancūzais siejama vieta: Meilės klonis netoli Alksnynės. Ten taip pat būta „barakų“ (išlikę jų pamatai), kuriuose gyveno mišką sodinę, kopas tvirtinę belaisviai. Esą vietinės kuršininkės juos lankydavusios, nešdavusios maisto, vandens, todėl užsimegzdavę net meilės romanai. Šalia Meilės klonio esanti kopa pavadinta Meilės kopa. 
              Žiniasklaidoje paviešinus šias istorijas, pernai tėvynainių likimo peripetijomis susidomėjo ir Prancūzijos ambasada. Diplomatinė atstovybė kreipėsi į Neringos savivaldybės administraciją, pajūrio kraštotyrininkus ir prašė suteikti visą įmanomą medžiagą apie Mirties slėnį bei jame galėjusią būti karo belaisvių stovyklą.
              Kelis mėnesius trukusį bendradarbiavimą šį savaitgalį vainikavo aukščiausio rango diplomatų vizitas: Prancūzijos ambasadorius P. Jeantaud ir gynybos atašė pulkininkas leitenantas A. Moulia aplankė Mirties slėnio smėlynus.
              Nuo seno žinomoje kraupiai pavadintoje vietoje dabar tręšta mediniai kryžiai, ten pastatyti prieš keletą dešimtmečių keistomis aplinkybėmis. Niekas nežino, kurioje tiksliai lomos vietoje galėjo būti kalinami prancūzai, juolab kur jie palaidoti. Vis dėlto vienas entuziastas, kaip pasakojama, naudodamasis virgulėmis, „nustatė“ tikslią kapaviečių vietą ir ten įkasė keliolika kryžių bei surentė medinę tvorelę. Dabar įbesti dar du nauji kryžiukai, tad žmonės nuolat lanko lomą, uždega žvakutes.
              Prancūzijos diplomatai ir Neringos atstovai prie simbolinių kryžių žuvusiuosius pagerbė tylos minute. Prancūzai teiravosi, ar būtų galima karo belaisviams atminti pastatyti memorialą iš akmens, koks yra prie Vilhelmo kanalo Klaipėdoje. Tačiau Neringos valdžios atstovai patikino Mirties slėnyje matantys tik medinį akcentą. „Būtų galima pastatyti ir gražiai išraižytą kryžių, kurį pagamintų prancūzų skulptorius. Tačiau svarbu ir tai, kad žmonės žinotų, kam skirti šie simboliniai kryžiai, kokia tai vieta, kokius įvykius ji mena, todėl reikėtų ir lauko informacijos. Memorialas galėtų atsirasti vėliausiai 2018 metais“, – aiškino ambasados gynybos atašė A. Moulia.
               Svarstyta, kad informacinę lentą būtų galima įrengti ne pačiame Mirties slėnyje, o ant Parnidžio kopos. Ten lankosi daugybė turistų, tad galėtų būti ir nuoroda, kaip pasiekti mistiškąją lomą. „Mirties slėnis ir jo paslaptys bus patrauklūs objektai Prancūzijos turistams. Juk 1920–1923 metais ir pati Kuršių nerija, Nida buvo administruojama Prancūzijos, o ši aplinkybė taip pat verta dėmesio“, – teigė Prancūzijos ambasadorius P. Jeantaud.  Prancūzijos diplomatai aplankė ir vadinamąjį Meilės klonį, kuriame būta kopų apželdintojų barakų. Spėjama, kad juose gyveno ir prancūzų karo belaisviai.
              Po apsilankymo kopose tiek Prancūzijos atstovai, tiek Neringos bei KNNP vadovybė pritarė, kad artimiausioje ateityje dėmesys turėtų būti sutelktas į mokslinius tyrimus. „Reikia nustatyti, kurioje tiksliai vietoje buvo ta stovykla, jos ribas ir galbūt karo belaisvių kapavietę ar kapavietes. Juk kol kas duomenų yra per mažai, to laikotarpio įvykius Nidoje liudijančių istorinių dokumentų apskritai neturime. Kol kas vadovaujamės tik nuogu faktu, kad Nidoje veikė tokia karo belaisvių stovykla“, – kalbėjo KNNP direktorė A. Feser.
              Neringos mero D. Jasaičio nuomone, reikės rengti projektą mokslinių tyrimų finansavimui gauti ir kaip kofinansuojančią partnerę įtraukti Prancūziją. „Beje, kitų metų savivaldybės biudžete būtų įmanoma skirti lėšų šiems tyrimams. Mūsų mokslininkai galėtų vykti į Berlyną, jo muziejus, bandyti ten rasti dokumentus. Taip pat pažadėjome, kad į Nidą atvykusius Prancūzijos tyrėjus nemokamai apgyvendinsime. Ambasados delegacijos vizitas parodė ketinimų rimtumą“, – teigė meras.
              Tiek Prancūzijos ambasadorius P. Jeantaud, tiek gynybos atašė A. Moulia akcentavo mokslinių tyrimų svarbą, medžiagos archyvuose paieškas, o jas esą galėtų vainikuoti žvalgomieji archeologiniai tyrimai. „Juk kol kas net nežinome, kur gali būti palaidoti prancūzų belaisviai. Tačiau archyvuose tikrai turėtų būti medžiagos apie šią stovyklą. Tikėtina, kad Mirties slėnyje kalėję ir žuvę prancūzai galėjo būti palaidoti masiniame kape. Todėl žvalgomieji archeologiniai tyrimai (be kasinėjimų, tiesiog teritoriją išžvalgant georadaru) labai praverstų. Tačiau pirmiausia reikia rasti archyvinius duomenis“, – pabrėžė A. Moulia.

 

Mirties slėnyje.
Mirties slėnyje.


 Autoriaus nuotraukos.