XVI a. I-osios pusės žemaičių valdžios elitas: kilmė ir tapatumas

Eugenijus Saviščevas,   www.varniai-museum.lt

 

Nagurskių herbas.

                                                                                 

                                                                                 

                                                                                     Įvadas

              Lietuvos istoriografija dar iš XV–XVI a. metraščių tradicijos yra paveldėjusi nuomonę, kad didžiulę įtaką Žemaitijos bajorijos raidai turėjo didžiojo kunigaikščio (toliau – dk) Kazimiero 1442 m. privilegija[1]. Vienas iš jos straipsnių skelbė, kad Lietuvos valdovas leis žemaičių bajorams patiems rinkti vietos administratorius. Todėl ilgainiui manyta, kad Žemaitijos seniūnijos administraciniame aparate turėjo įsitvirtinti vietinės kilmės bajorai, nors jų kilmė ligi šiol nebuvo tirta.
             XVI a. I-osios pusės Žemaitijos administracinė sistema nebuvo tokia paprasta, kaip galėtų pasirodyti iš minėtos privilegijos teksto. Žinoma, didžiąją Žemaičių seniūnijos teritorijos dalį užėmė valstybės valsčiai, kurių valdymas buvo apspręstas privilegijoje. Bet be jų į seniūniją įėjo keli dk domeno dvarai ir valsčiai (Veliuonos, Vilkijos, Josvainių dvarai, Skirsnemunės dvaras su Raseinių valsčiumi ir Šiaulių valsčius),  kurių pareigūnus skyrė tik Lietuvos valdovas. Nuo XV a. II-osios pusės dk domeną dažniausiai administravo valdovo arba valstybės kanceliarijos ir iždo pareigūnai. Neretai tokie valsčiai buvo duodami kaip įkaitai ar seniūnijos Lietuvos didikams ir vyskupams[2]. Šie žmonės Žemaitijoje retai rezidavo, savo nuosavybės čia neturėjo, o valdymą vykdydavo per vietininkus. Todėl vargu ar verta juos kvalifikuoti kaip Žemaitijos valdžios elito atstovus.
              Dar vieną valdų kategoriją sudarė didikų valdų kompleksai, kurie funkcionavo kaip privatūs valsčiai. Mūsų aptariamuoju metu visi jie (Telšiai, Plateliai su vėliau nuo jų atsiskyrusiais Palangos, Grūsties bei Gargždų valsčiukais ir Batakių valsčius[3]) priklausė XV a. pradžioje Žemaitijoje įsitvirtinusių Kęsgailų giminei. Jų administravimas visiškai priklausė nuo savininkų valios. Patys Kęsgailaičiai buvo daugiau Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau – LDK) valdančiojo, nei Žemaitijos valdžios elito atstovai. Todėl apie juos čia nekalbėsime. Tačiau į lokalinės valdžios elitą vertėtų įtraukti Kęsgailaičiams priklausiusių valsčių valdytojus, kurie dažnai buvo vietos bajorų – vienu ar kitu tarnybinės karjeros metu ėję valstybinių valsčių valdytojų pareigas.
              Taigi, kalbėdamas apie Žemaitijos valdžios elitą visų pirmiausia turiu galvoje valstybinių valsčių tijūnus, kurie iš esmės buvo Žemaitijos bajorijos elitu. Bajorijos organizacija kokybiškai pakito 1566 m., įvykdžius teisminę-administracinę reformą. Sąlyginė XVI a. pradžios bei 1566 m. reformos data ir sudaro šio darbo chronologinius rėmus.

Daugiau...