Žemaičių diduomenė ir politinė padėtis Žemaitijoje XIV a. pabaigoje – XV a. pradžioje

Rimvydas Petrauskas, www.varniai-museum.lt

Čiapskių herbas — Čiapskių herbas.

XIV–XV a. sandūroje susiklosčiusi sudėtinga politinė situacija regione atvėrė žemaičių visuomenei naujas raidos galimybes. Istoriografijoje, aptariant Žemaitijos padėtį šiuo lemtingu laikotarpiu, kraštas paprastai traktuojamas kaip vientisas darinys[1]. Tokį požiūrį iš dalies nulėmė to meto šaltinių (visų pirma naratyvinių kūrinių ir laiškų) kalba, kuriai būdingas polinkis į apibendrinančių sąvokų vartojimą. Nors Žemaitijoje karts nuo karto susikurdavo skirtingas žemes (kraštus) vienijančios politinės sąjungos, vis dėlto vargu ar galima kalbėti apie vieningą krašto valdžios struktūrą[2]. Jei šaltiniuose rašoma, “žemaičiai sukilo”, “žemaičiai užpuolė” etc., reikia visą laiką klausti, kokie žemaičiai, ar visi sukilo ir pan. Pagrindinė kliūtis kuriant vieningą politinę organizaciją buvo ne žemių atskirumas, bet diduomenės grupuočių egzistavimas ir jų kova dėl įtakos krašte. Kitas Žemaitijos politinę situaciją tyrinėjančios istoriografijos trūkumas yra pernelyg siaura Vytauto ir Vokiečių ordino konflikto perspektyva[3]. Visų pirma į akis krenta ankstyvosios Žemaitijos bajorijos tyrinėjimų stygius. Tokiu būdu nepanaudota galimybė personalinės istorijos metodų pagalba labiau diferencijuotai išnagrinėti to meto vidinius konfliktus Žemaitijoje. Šiame straipsnyje nesiekiama aptarti viso tuometinės politinės situacijos sudėtingumo. Didesnį dėmesį skirsiu istoriografijoje paprastai ignoruojamiems aspektams – žemaičių didikų grupių vaidmeniui, struktūrinėms didikų valdžios prielaidoms, taikiems konfliktų reguliavimo mechanizmams.