Eugenijus Šuldiakovas, „Šilainės kraštas“
Berciškės – vienas iš senesnių mūsų apylinkių kaimų. Pavadinimas kilęs iš senprūsiško žodžio „berce“, kas lietuviškai būtų beržas. Senovėje šiose vietovėse žaliavo ištisi beržynų miškai. Vietovė pirmą kartą minima istoriniuose šaltinuose nuo 1540 metų. Tačiau ne kaip Berciškės, o Prūsijos valdžios bandytas pervadinti į Hans Bischof. Tokia buvo pirmojo vokiečio, atsikėlusio į kaimą, pavardė. Daugiau nei po šimto metų, 1670 m., kaimui dokumentaliai suteiktas kiek iškreiptas Bertschaiten pavadinimas.
Bėgo metai, keitėsi kaimo pavadinimai. 1777 m. vėl bandyta grąžinti seną vokišką vardą Hans Bicshof. Pagaliau 1785 metais valdžia priėmė saliamonišką sprendimą, pripažindama ir vokišką, ir senąjį prūsišką pavadinimą. Nuo tuo laiko gyvenvietei sugrąžintas ir Berciškės pavadinimas. Dokumentuose nurodoma, jog tai mišrus kaimas, t. y. jame gyveno kaip ir laisvi, taip ir karaliui privalantys lažo darbus dirbti trobelninkai. Verdainės bažnyčios raštininkai užrašė net dvylika šio kaimo vardo versijų. Tarp kaimo gyventojų buvo liuteronų, lankančių jau minėtą Verdainės bažnyčią, ir katalikų, vykusių melstis į XIX a. viduryje Žibuose pastatytą katalikų bažnyčią. Nuo 1919 m. Berciškės kaimas tapo bendruomenės centras, priklausantis Lapinų valsčiui.
Per kaimą ėjo senasis pašto kelias. Norkaičių dvaro savininkas Gottlieb’as Gabriel’us Funk’as gavo leidimą ir XIX a. pradžioje čia atidarė pašto skyrių. Jo dėka kaime taip pat atsirado smuklė, siuntų skyrius, keliautojų namelis ir arklių perkinkymo stotis. Per ateinančius trisdešimt metų Berciškės pastebiamai išaugo. 1850 m. nutiestas plentas šiek tiek pristabdė jo plėtrą. Jis skėlė perpus gana didelę Berciškių teritoriją. 1925 metais kaime gyveno 339 žmonės (prijungus ir Dodiškių kaimelį). Jo ribos driekėsi nuo Norkaičių girininkijos rytuose iki pat geležinkelio Tilžė-Klaipėda vakaruose. Tačiau pašto vis dėl to neaplenkdavo nei keliautojai, nei pašto karietos. Tvarkingas ir prižiūrėtas kaimelis su savo svečių namais miškų apsupty buvo tipiškos Mažosios Lietuvos gyvenvietės pavyzdys. Žmonės čia dirbo žemę, šventė Šv. Kalėdas ir stebėjo, kaip greitai keitėsi pasaulis.
Pirmieji įrašai apie gyventojus pasirodė pagrindiniam Heidekrug’o (Šilutės) apskrities dokumente: Verdainės liuteronų bažnyčios krikšto knygoje XVIII a. pradžioje. Tai vienas iš seniausių žinomų išlikusių dokumentų, kuriame minimos visų apskrities liuteronų pavardės ir krikštytų vaikų vardai.
Vėlesni įrašai – tai daugiausia žemės nuomos bei nuosavybės dokumentai, o paskutinieji – jau karo metu surašyta apskrities adresų knyga. Sprendžiant iš pirmojo sąrašo, kaimo būta nemažo – 23 šeimos. Aptinkamos įdomios pavardės: Petero Žentas (Petero Zents), Matiošiaus Žentas (Mattkiosziaus Zents). Vėliau ši pavardė transformavosi į Matiošaitis, Zubunius (Subinnus), Suguras (Zuggurs), Kužavas (Kuszaws) ir t.t.
Kituose tų laikų šaltiniuose galima sutikti ir naujų gyventojų arba žemės nuomininkų pavardžių. Kaime gyveno ir prancūzas hugenotas (evangelikai-liuteronai) Šatolje (Chatouller), pabėgęs iš savo tėvynes. Apsigyveno ir nauji ūkininkai Grigalius Laugalis (Grigall Laugall), Vilumas Šepaitis (Willum Schepattis) ir kiti. 1736 m. dokumentuose atsiranda pirma vokiška pavardė Hans Bischof. Tad galima manyti, kad pagrindiniai Berciškių kaimo gyventojai buvo senieji šio krašto gyventojai lietuvininkai.
Įvairūs žemės plotai buvo nuomojami gretimų Saugų, Žagatpurvių, Petrelių bei Lašų kaimų gyventojams. Nuo pat XIX a. pradžios kaimo ariama žemė dažnai buvo išnuomojama vis kitiems nuomininkams. Tai labai gerai atspindi 1856 m. dokumentai: laisvų žemės plotų greitai nelikdavo, vieni nuomininkai dėl įvairių priežasčių keisdavo kitus. Brangi žeme jų rankose buvo rūpestingai prižiūrima.
Peržvelgus įvairius XX a. rašytinius šaltinius, galima iš arčiau pamatyti, kuo gi duonos kąsniui užsidirbdavo Berciškių žmonės. Taigi kaime dirbo 2 muitinės pareigūnai, pašto darbuotojas, laiškanešys, įmonės valdytojas, kelio prižiūrėtojas, tarnautojai, mūrininkas, batsiuvys, smulkus žemdirbiai, samdiniai, smulkūs verslininkai, vadybininkas, fabrikantas, apylinkės viršaitis, stalius, siuvėja bei kitų profesijų atstovai. Tautiniu atžvilgiu santykis tarp lietuvininkų ir vokiečių beveik išsilygino.
Kai Mažoji Lietuva 1923 metais buvo prijungta prie Didžiosios, iki tol buvusi tvarka nepasikeitė. Kraštas vis dar gyveno pagal vokiškus įstatymus. Išlikusių taisyklių įtaka gerai pastebima viename dokumente: ,,… jog Valstybės Gynėjui reikalaujant, Tamstai (čia kalbama apie 60 metų amžiaus J.B. iš Surinkiškių kaimo, kuris kaltinamas tuo, jog 1929 m. balandžio mėn. 13 d., važinėdamas Berziškių kaimo apylinkėje su vežimu elgetavo. Prasižengimo prieš 361 raidė 4 B. įst. Kn. Už ką yra pažymėta kaip parodymai: liudijimas, paties prisipažinimas ir krašto policijos vachmistro Bernoto iš Saugų km. liudijimas) nustatoma arešto pabauda trijų dienų. Teismo iškaščiai bus iš tamstos išreikalauti. Šilutė, 1929m. Balandžio 23 d. Valsčiaus teismas (Amtsgericht)“ (kalba netaisyta).
Krašto aneksija 1939 m. ir po kelerių metų prasidėjęs karas bei mobilizacija smarkiai praretino kaimo žmonių gretas. 1943 m. apskrities adresų knygoje užrašytų pavardžių beliko tik pusė. Verta atkreipti dėmesį, kad įrašai apie žmogaus socialinę padėtį buvo ir tokie, kaip karo invalidas arba karo našlė. Praūžus karui, kaimas liko beveik tuščias.
Dalis kažkada buvusio stambaus kaimo dabar susijungę su gretimais Saugais. Tiesa, gal ir ne visas, bet didelė dalis ūkininko August’o Makien’o, iki karo valdžiusio 100 hektarų žemės ir 40 h. miško, dabar priklauso Saugams. Daug dalykų pasikeitę šiame nedideliame kaime. Dabar čia oficialiai gyvena 75 žmonės. Tai keturis kartus mažiau nei prieš karą.